Jo buvo pilna
Kai režisierius J. Korenka gyveno Rokiškyje, jo čia buvo pilna – ir teatre, ir politikoje. Ir redakcijoje dažnai skambėjo nepamirštamas balsas. Išgirsti ateinant ir… nesupainiosi. Tiek spalvų, kraštutinumų, režisūros ir meno. Pagrindinis veikėjas, ne eilinis kareivis. Ir visur jausmas, emocijos, išraiška. Čia pat susipykdavom. Kartais žiauriai. Kaip vaikai moka. Dažniausia dėl kokio ne pagal jį interpretuoto straipsnio. Nekalbėdavo. Bet visada susitaikydavom. Dėl žaidimo gyvenime, dėl teatro. Visi spektakliai, režisieriai kartu išnarstyti, apkalbėti, dešimtys interviu su juo – laikraščio archyvuose. Apie Boriso Dauguviečio premiją (jaunas ją gavo), spektaklius, socdemus (yra jiems rajone vadovavęs), biudžetą, net policininkų algas…
Rokiškio kultūros centre jo pėdsakai, matyt, niekada neapsineš dulkėm. E. Daugnora net jo pasinę nuotrauką stalčiuje saugo, ką jau kalbėt apie šūsnis kitų. „Viską, ką dariau, dariau įdėdamas savo energiją, protą, jausmus, nemokėjau gyventi „drungnai“, taupyti save, visada turėjau savo nuomonę“, – paskutiniame interviu „Gimtajam…“ šių metų kovą kalbėjo J. Korenka.
Rokiškyje užaugo vaikai
Į Rokiškį jis, žemaitis, atvažiavo 1982 m. rugpjūčio mėnesį, baigęs Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą. Režisieriumi buvo paskirtas 1983-iaisiais. 2000-aisiais išrinktas į Seimą. Į Rokiškį grįždavo kiekvieną savaitgalį, susitikdavo su rinkėjais, dalyvaudavo renginiuose. Čia gyveno žmona ir dukra, sūnus tuo metu jau studijavo Vilniuje. Iš Rokiškio išvyko pasibaigus Seimo kadencijai, 2004 m. Gavo pasiūlymą dirbti Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje, dirbo generalinio direktoriaus pavaduotoju, buvo nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ iniciatorius ir organizatorius, vaidino dviejuose spektakliuose („Vieno tėvo vaikai“ ir „Žmogus iš Lamanšos“). Vėliau dirbo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininko pavaduotoju.
„Rokiškis man buvo ir bus svarbus – tai vieta, kur aš kūriau, praleidau brandžiausius savo gyvenimo metus, kur sutikau daug įdomių, kūrybingų, nuoširdžių, mano sielai artimų žmonių. Tai yra miestas, kur užaugo mano vaikai. Man Rokiškis yra ypatingas. Mintimis labai dažnai esu Rokiškyje, atvažiuoju, domiuosi tuo, kas čia vyksta“, – sakė J. Korenka paskutiniame mūsų pokalbyje.
Didžioji meilė
Dirbdamas teatre J. Korenka priimdavo jaunus režisierius statyti diplominių spektaklių. Visada geranoriškai jiems padėdavo, patardavo. Daug metų jėgas atiduodavo festivaliui „Vaidiname žemdirbiams“, kurį visuomet gynė ir įrodinėdavo valdžiai jo reikalingumą net ir sunkiausiais laikais. „Festivalis sukūrė pridėtinę vertę Rokiškiui. Man tai svarbiausia. Legendinis įvykis – J. Miltinio dalyvavimas festivalyje: jis atlydėjo į Rokiškį „Hedą Gabler“ ir susitiko su rokiškėnais. Klausėmės ilgo jo monologo apie meno formą ir turinį, atsiminimų apie Paryžių. Nepamirštamos festivalio uždarymų akimirkos, nuoširdūs aktorių, režisierių padėkos žodžiai rokiškėnams už festivalį, už dėmesį, už pagarbą teatro menui, už aukštaitišką svetingumą“, – paskutiniame interviu prisiminė J. Korenka.
Kalbėdamas apie jo prisirišimą prie Rokiškio ir kultūros sostinės ambasadoriaus vardą, sakė: „Man brangus šis titulas. Noriu, kad per šiuos metus Rokiškis atsiskleistų visu grožiu ir originalumu tiems, kurie dar čia nebuvo ar yra mažai apie jį girdėję. Noriu, kad kuo plačiau pasklistų žinia apie čia dirbančius žmones, kuriančius Rokiškio istoriją šiandien.“
„Teatras vis dar mano didžioji meilė, lankausi Nacionalinio, Mažojo, Keistuolių teatrų, „Atviro rato“ spektakliuose. Štai prieš savaitę buvau nuostabiame Kirilo Glušajevo spektaklyje „Nuostabūs dalykai“ su puikiu aktoriumi Martynu Nedzinsku. Ne viena diena praėjo, o aš vis dar mintimis grįžtu į kai kurias scenas. Gera, kai teatras sukrečia, kelia klausimų ir teikia vilties“, – toks buvo režisieriaus atsakymas į paskutinį interviu klausimą apie teatrą.
Esame skolingi trijų kartų teatrą
Irena Matelienė
Aktorė, rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė
Jis paliko pėdsaką Rokiškio kultūros lauke, Lietuvos kultūroje. Ką ten pėdsaką. Kaip reikiant pripėdavo – Rokiškio liaudies teatras su Jonu Korenka užčiuopė savo giliausią šaknį. Jo dėka teatrų festivaliai įgavo pavidalą, kurio patobulinti mums nepavyksta (o gal ir nereikia). Jis svajojo ir siekė, kad vaikų ir jaunimo trupės augintų aktorius liaudies teatrui. Esame skolingi Jonui Korenkai trijų kartų teatrą, nesugebėjome tęsti jo pradėto darbo, privalome pasitempti.
Apie Jono Korenkos darbus bus parašyta daug gražių žodžių. Bet šią akimirką atmintyje iškyla visai ne darbai ar nuopelnai, o žmogus. Jį pažinojusieji net po daugelio metų aiškiai prisimena žvilgsnį, balsą, eiseną, rankų mostus.
Kaip jūra užpila ir nuslūgsta, taip ir direktorius Jonas, būdavo, šaukia, rankomis mojuoja, o apsisukęs atlaidžiai „peliūzais“ vadina. O jo žvilgsnis toks skvarbus, bet su juoko blykstelėjimu kamputyje. Mažai žmonių, kurie būtų galėję tą žvilgsnį atlaikyti, net jei viduje žinojo, kad yra teisūs. Mes matėme, koks reiklus buvo savo mylimiems žmonėms, ypač vaikams Marijai ir Andriui. Už tą reiklumą buvo ir bus mylimas. Manau, taip jis suprato meilę – kantriai lipdyti kitų sėkmingą ateitį.
Nepamirštamas Jono Korenkos balsas. Režisierius kalbėjo žemu, sodriu, poezijai skaityti labai tikusiu balsu, kuris, atrodytų, įeina pro ausis ir atsimuša kažkur viršugalvyje. Ir kasdienybėje kalbėdavo įtaigiai, lyg scenoje. Būtų galėjęs pasakyti „laba diena“, o skambėtų tarytum „lygiuot, ramiai“… Režisieriumi vadinome ne todėl, kad tokios pareigos, o todėl, kad liežuvis kitaip nesiversdavo. Labai natūraliai ir be išlygų laikėme jį „gaujos“ vadu.
Talentingas buvo ne tik sau, bet ir kitiems. Man jis buvo režisūros mokytojas. Prikalbino mergaičiukę po pirmo kurso steigti vaikų teatrą. Globojo protingai, leido pačiai kapanotis, iš klaidų mokytis. Įlėkdavo į spektaklį paskutinę dieną – du taiklūs žodžiai, keli energingi perstumdymai ir spektaklis „eina“. Nežinia, kam dėkoti po premjeros – sau ar jam. Ką čia kalbu, nepadėkodavom jam nė vienas tuo metu dirbęs. Atrodydavo, nieko daug nepadarė ar padarė, ko neprašėm. Gėda, kad tik dabar sakau „ačiū“.
Tokių užmojų ir iššūkių neturėjo, tokios svarbos sprendimų nepriiminėjo nė vienas vėlesnių vadovų
Eligijus Daugnora
Rokiškio liaudies teatro režisierius
Man Jonas Korenka visų pirma buvo vienas didžiųjų gyvenimo mokytojų, turėjusių esminės įtakos esminiams pasirinkimams. Ir ne tik man. Tik per pirmąjį jo darbo Rokiškyje penkmetį (1982–1987), kai aktyviausiai dirbta su vaikų ir jaunimo studijomis, į Klaipėdą studijuoti režisūros mūsų iš Rokiškio išvažiavo penki ar šeši žmonės. Čia neskaičiuojant Pandėlio ir tų, kurie įstojo į neakivaizdines studijas. Kai pagalvoji, visai nebloga teatro trupė susidarytų.
Kai 2010 m. Jonas Buziliauskas pasiūlė grįžti į Rokiškio liaudies teatrą, Jonas Korenka buvo vienas iš trijų ar keturių žmonių, kurių nuomonės klausiau prieš priimdamas sprendimą. Nepasakė jis tada nei „taip“, nei „ne“, šiaip pašnekėjom apie gyvenimą ir teatrą, apie šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos konkursą „Versmės“, kurį tada kuravo. Bet sprendimas po to pokalbio jau nebuvo sunkus. Kaip ir kiti, susiję su teatru – juos priimant visada atsirasdavo Jonas Korenka.
Kai 2000 m. jis, pasinėręs į politiką, paliko teatrą, baisingai pykau, laikiau tokį žingsnį teatro išdavyste. Bet dar nežinojau, kad ateina laikas, kai kiekvieną spektaklį išgyveni tiesiog fiziškai, kad kiekviena nauja premjera taip išderina organizmą, kad paskui ilgai turi save surinkinėti po gabaliuką.
Aš tyčia nenoriu šnekėti apie visuomenines ir partines veiklas, kurios irgi neapsiėjo be entuziastingo režisieriaus dalyvavimo. Tik apie kultūrą. O kultūrinį Rokiškio gyvenimą per porą paskutinių XX a. dešimtmečių galima vadinti Jono Korenkos laiku. Abu didieji teatro festivaliai („Vaidiname žemdirbiams“ ir „Interrampa“), Liaudies teatro proveržis į tarptautines scenas, Teatro rūmai – visu tuo gyvename iki šiol. Tokių užmojų ir iššūkių neturėjo, tokios svarbos sprendimų nepriiminėjo nė vienas vėlesnių vadovų. Nei teatro, nei kultūros (namų, rūmų, centro). Ir jau neapsivers liežuvis vėlesniems dešimtmečiams suteikti kurio nors žmogaus pavardę. Smulkesni mes, idėjos smulkesnės, labiau kasdienės, lokalios, be supratimo, kad esam pasaulyje, gal net jo centre.
Užuojauta tiems, kas buvo šalia – Ramunei, Marijai, Andriui ir kitiems. Užuojauta mums.
Projektą iš dalies remia
