Pradėjo nuo prosenelių klėtelės
Spalio pabaigoje vykusiuose rajono kaimo turizmo sodybų šeimininkų apdovanojimuose Broniaus Juzelskio sodyba buvo įvertinta už etnokultūrinių elementų išlaikymą etnografinėje klėtelėje ir viso Juodonių kaimo (Kamajų sen.) išskirtinumo inicijavimą.
„Esu labai sėslus ir naujose vietose sunkiai prigyju. Jei ne tėviškė, čia nieko nebūčiau įrengęs“, – pasakoja B. Juzelskis, kaimo turizmo sodybą puoselėjantis savo tėvų žemėje. Viskas prasidėjo nuo klėtelės, 1998 m. parvežtos iš prosenelių sodybos, esančios Mikniūnų kaime. Ją žiemos metu dviem traktoriais partempė ant slidžių, neišardytą. Visgi atgabenę į Juodonis išardė, nes remontuodami tarp rąstų klojo samanas. Šeimininkas stengėsi išlaikyti jos autentiškumą, todėl balanomis (plonomis lentelėmis), uždengė stogą. „Tam prireikė iki 4 tūkst. balanų, sunaudojome 12 tūkst. vinių. Kadangi gyvenu Vilniuje, ją rekonstravau sau, poilsiui. Paskui kilo mintis plėtoti kaimo turizmo paslaugas. Taigi viskas prasidėjo nuo klėtelės“, – vardino šeimininkas.
Žingsniuodamas prieklėčiu, Bronius ranka paliečia originalų langelį – jo dvigubus stiklus vis dar prilaiko mažyčiai vinukai. Senovėje langus įstatydavo nedidukus, kad į vidų neįlįstų nekviestas svečias. Šios klėtelės vienas galas buvęs skirtas grūdams supilti, kitas – jaunimui ilsėtis. Senove dvelkia ir durys. Žmonių rankų ir lietaus bei sniego prisilietimai jas nugludino, išrašė subtilius raštus, kokių nepakartotų nė vienas meistras.
Pirko dėl šventos ramybės
Kaimo turizmo sodybos plotas – apie 3 ha. Ją įkūrė 2002 m., veiklą pradėjo 2006 m. Europinės paramos neprireikė, viską kūrė savomis rankomis, po truputį. Dabar šiame plote stūkso šeši pastatai.
Autentiškumu išsiskiria ir iš kaimynų įsigytas dviejų šimtų metų senumo medinis gyvenamasis namas. „Nelabai jo reikėjo, bet pamaniau, kad, jeigu jį įsigis kas nors kitas, tai naujiesiems šeimininkams trukdys mano klientų keliamas triukšmas, tad bus bėdų. Dabar džiaugiuosi, kad pirkau“, – prisiminė Bronius.
Darbštus šeimininkas nenuėjo lengviausiu keliu ir stengėsi atskleisti seno pastato grožį, kuris išsilaikė sandaraus stogo dėka. Vidinės sienos buvo iškaltos balanomis, tinkuotos, jų sluoksnį teko nuardyti, nuvalyti, sienojus nugludinti šlifavimo diskais. Namo plotas yra apie 70 kv. m, todėl prireikė didelių pastangų. Jos atsipirko – dabar atnaujinti sienojai švyti. Pirmame aukšte įrengta pobūvių salė. Ant jos sienų puikuojasi gero Broniaus draugo Aleksandro Tarabildos meistriškai sukurtos kompozicijos iš senų rakandų, jose randa vietą ir viena kita šiuolaikinė detalė. Geriausiai matomoje, garbingiausioje vietoje sukabintos ližės duonai pašauti į krosnį. Viena jų priklausė Broniaus mamai Onai, kuri buvo puiki šeimininkė, jos iškepta duona nepasendavusi net tris savaites. Šalia mamos ližės – dar dvi, išdekoruotos Vyčio bei su slibinu kovojančio šv. Jurgio figūromis, išrašinėtos sentencijomis. Jas išdailino tas pats A. Tarabilda.
Antrame aukšte įrengtas viešbutukas. Jame dera komfortas ir tradicijos. Vos pravėrus kambarių duris, į akis krenta skiautinių technika pasiūtos margos lovatiesės.
Pasak šeimininko, šimtamečiai pastatai skleidžia gerą aurą, prie jų malonu prisiliesti, jų skleidžiama energija ypač džiaugiasi miestiečiai. Šis pastatas tik iš išorės „aprengtas“ šiuolaikiškai.
Tik čiužiniai
Pats naujausias statinys sodyboje – erdvi konferencijų salė. Ji suręsta ant žemyn į tvenkinio pusę besidriekiančio šlaito. Bronius pasakoja: „Pažvelgęs iš išorės supratau, kad galima išnaudoti po sale susidariusį plotą, taigi įrengėme keletą kambarių nakvynei. Į juos patenkama iš lauko.“ Šiuose nedidukuose kambariuose beveik visą plotą užima stori, miegui skirti čiužiniai. Daugiau jokio baldo nėra. Tokius kambarius labai pamėgo jaunimas, o visoje sodyboje šeimininkas gali suteikti nakvynę daugiau nei šimtui žmonių.
Vestuvės, krikštynos, dekoratyvinės vištos
Žaismingumo, išsaugotų tradicijų pėdsakų netrūksta ir kitur.
Ūkinių pastatų sienos užkrautos malkų eilėmis, kuriose įsprausti vežimų ratai. Iš tolo jie atrodo tarsi langai. Ir žiūrėti smagu, ir nuobodžios plytų sienos uždengiamos.
Sodyboje telpa senovinių automobilių parkas. Volga, zaporožiečiu, milicijos mašina, senoviniais motociklais ypač žavisi jaunavedžiai – jiems suteikiama privilegija teritorijoje apsukti keletą ratų. Jaunavedžiams medyje sukonstruotas netgi būstas, vadinama „špokinyčia“. Porų laukia dar viena atrakcija – jiems įteikiami balti balandžiai, kurie puotos metu paleidžiami į dangų. Paukščiai randa kelią namo ir grįžta į balandines. Tiesa, kartais lengvą grobį nugvelbia vanagai, bet Bronius paporino ir smagią istoriją. Vienas įkyruolis domėjosi, kokiu tikslu laikomi balandžiai. Šeimininkas atsakė, kad tai geriausias biznis, nes vestuvininkai už balandį moka po 100 litų, paukščiai grįžta, o per mėnesį 8 atšokamos vestuvės. „Tai pokštas, kuriuo patikėjo“, – šypsojosi vyras.
Žvalgantis po teritoriją, akis užkliūva už pasagomis dekoruotos skulptūros. „Pasagos viduryje pritvirtintoje metalinėje plokštelėje išgraviruojami besituokiančiųjų vardai. Vieną įteikiu porai, kita lieka man“, – vardina Bronius. Kiekvienos čia švenčiamos krikštynos įamžinamos šaukštuose – išgraviruojamas vaiko vardas ir šaukštas pakabinamas ant kelmo. Na, o paaugusius vaikus labiausiai domina čia auginamos dekoratyvinės vištos.
Pasitiki savo skoniu
Prie pat keliuko, vedančio į sodybą, stovi aukšto ginkluoto karžygio skulptūra. Bronius veda prie savo „vizitinės kortelės“. Taip jis vadina užrašą „Braniaus sadyba“. Atvažiavusieji iš kitur stebisi, kodėl parašyta su klaidomis… Kone už kiekvieno kampo galima pamatyti medžio skulptūrų: tvenkinio pakraštyje kojas į vandenį sumerkė Sosnovskio barščių žiedynais karūnuotos gervės (jos kurtos iš drebulės), tiltelį laiko vandenų dievas Neptūnas, tolėliau – nuo nelaimių sauganti šv. Agotos skulptūra, saksofonininko Petro Vyšniausko 60 metų jubiliejui išdrožta animacinių filmų ir knygos herojaus Mikės Pūkuotuko skulptūra bei daugelis kitų.
Skirtingo pobūdžio skulptūros dera tarpusavyje taip, kaip praeities reliktai ir šių dienų komfortas bei spalvos interjere. Ar tik nesamdomi dizaineriai? „Nesamdome. Su žmona Vilma turime skonį, skiriame juoda ir balta“, – patikino vyras.
Ne tik sau, bet ir visam kaimui
„Kaime padariau du darbus. Pirmieji Lietuvoje pastatėme Vytį – iškalėme akmenyje – ir iškėlėme šimtą inkilėlių. Kai kas pakritikuoja, kad jie spalvoti, bet paukšteliai vis tiek peri, nes neskiria spalvų. Svarbiausia, kad inkilėliai būtų nudažyti vandeniniais dažais, aliejiniai netinka dėl kvapo“, – pasakoja Bronius apie spalvingus, kaimą ir jo sodybą puošiančius sparnuočių namus ir kažkodėl kukliai nutyli, kad jo iniciatyva kaime visus metus plevėsuoja valstybinės vėliavos.
Projektą iš dalies remia
