Rokiškyje saugomos senosios skulptūros kūrinių vertė metams bėgant tik didėja. Ypač šiandien skubančiame pasaulyje, kai laukuose, klaidžiuose keliuose ar prie sodybų beveik neliko spalvotų šventųjų skulptūrėlių. Kai kurias jų į dvarą atnešė mokytojai ar ekspedicijose atrado patys muziejininkai, kai ką fotografai įamžino po karo. Paskutinieji Rokiškio grafai Pšezdzieckiai irgi suprato dievdirbių meną – norėjo, kad jis būtų įamžintas bent piešiniuose ir pasirūpino išleisti albumą. Ar šiandien įmanoma rasti praėjusius amžius siekiančių drožinių? „Tai būtų įvykis“, – sako specialistai.
Kaip jūs tai išsaugojot?
Rokiškyje išsaugota šventųjų skulptūrėlių kolekcija domina užsieniečius ir lietuvius, meno žmones ir kunigus. „Kaip jūs, rokiškėnai, tai apskritai išsaugojot“, – stebisi Rokiškio krašto muziejų lankantys garsūs svečiai. Muziejininkai mano, kad seniausia skulptūra sukurta XVI a. nežinomo meistro. Nežinomi ir kelių dešimčių dvare eksponuojamų ar fonduose saugomų medžio kūrinių autoriai.
Tiesa, darbų vertė dėl to nesumažėja. Anot Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotojos Marytės Mieliauskienės, XVIII–XIX a. dirbę skulptoriai nebuvo pratę ant išdrožto šventojo parašyti savo pavardę. Todėl normalu, kad ir autorių niekas šiandien atrinkti negalėtų. Nebent spėtų, kad tai vieno ar kito drožėjo kūrinys. „Mažosios architektūros paminklus ir šventųjų skulptūras kūrė iš valstiečių kilę dievdirbiai. Jie neturėjo žemės, vertėsi smulkiaisiais verslais, keliaudavo iš kaimo į kaimą, kur gaudavo užsakymų. Dažnas dievdirbys nebuvo baigęs jokių mokslų. Kūrybos šaltinis buvo pačių fantazija ir bažnyčiose, maldos knygose ar kitur matytos šventųjų skulptūros. Senųjų meistrų pavardės neišliko, nes žmonės – beraščiai ar mažaraščiai – neturėjo supratimo, kad jas reiktų užrašyti“, – sakė M. Mieliauskienė. Nors nemažai senųjų skulptūrų neturi jokio užrašo, tačiau kai kuriuos XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje kūrusius autorius muziejininkai dar atsekė iš anūkų, proanūkių, giminaičių prisiminimų ar pasakojimų. „Žmonės dar galėjo pasakyti, kad „kažkieno daryta“, o darbų stilistika leido priskirti skulptūrėles konkretaus autoriaus braižui. Jei ant vieno darbo yra pavardė, o kiti, kad ir be jos, bet labai panašaus stiliaus, galima manyti, kad ir inicialais nepažymėtų kūrinių autorius yra tas pats“, – svarstė M. Mieliauskienė.
Rasti daugiau – būtų įvykis
Šiandien Rokiškio dvare eksponuojamos kolekcijos beveik pusė darbų gauti iki Antrojo pasaulinio karo. M. Mieliauskienės nuomone, jeigu ne karas ir pokaris, jų būtų daugiau. Mat tuo laikotarpiu muziejus buvo keliamas iš vienos vietos į kitą, ir dalis surinktų vertybių dingo.
Rokiškyje yra kūrinių, vienokiais ar kitokiais keliais atkeliavusių iš Žemaitijos, bet daugelis skulptūrėlių – mūsų rajono. Keletą jų rokiškėnai yra gavę iš Zarasų, Kupiškio, Panevėžio ir Anykščių kraštų. Žinoma, kad keliolika šventųjų muziejun atkeliavo iš Obelių ir Jūžintų bažnyčių. M. Mieliauskienė neabejoja, kad senosios liaudies skulptūros kolekcija dar verta tyrinėjimų. „Tyrinėjant gal pavyktų įvardyti daugiau autorių, nors, aišku, daugelis klaustukų taip ir liks klaustukais“, – sakė pašnekovė ir vylėsi: gal dar būtų įmanoma rasti bent vieną seną skulptūrėlę – tai būtų didžiulis įvykis.
Atsakomybė ir paskata tyrinėti
Senoji lietuvių liaudies skulptūra apskritai laikoma viena unikaliausių liaudies meno šakų. „Kiekviena tauta per savo gyvavimo laikotarpį yra sukūrusi tokių vertybių, kurios ją išskiria iš kitų. Tačiau gamtos jėgos ir ideologija buvo negailestingi kryžiams, koplytstulpiams, stogastulpiams su juose įkurdintais šventaisiais. Iš turtingo kryždirbystės paveldo mūsų laikus daugiausia yra pasiekusios šventųjų skulptūros. Kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai labiausiai nyko veikiami lietaus, vėjo, sniego. Mažosios architektūros paminklai dažnai buvo aukšti, todėl senovės paveldo mylėtojai įstengė surinkti ir išsaugoti tik atskiras šių paminklų dalis, daugiausia skulptūras“, – sakė M. Mieliauskienė.
Keletą šimtmečių besitęsiančią kryždirbystės tradiciją 2001-aisiais UNESCO įtraukė į žmonijos nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą. Tai, anot M. Mieliauskienės, yra ne tik įvertinimas, bet ir atsakomybė bei paskata tyrinėti, saugoti ir tęsti darbus: kurti sekant senomis tradicijomis, identifikuoti autorius bendradarbiaujant su kitais muziejais.
Užsienyje – furoras
Rokiškio senosios skulptūros eksponuojamos ne tik vietoje. Kolekciją graibsto šio meno žinovai, prašosi parodų ypatingose vietose. Prieš keletą metų senoji Rokiškio skulptūra sėkmingai buvo eksponuota Nesvyžiuje (Baltarusija). Ji atstovavo Lietuvai įspūdingos Radvilų pilies salių atidarymo proga. Priminsime, kad Rokiškyje pamatęs seniausias šventųjų skulptūras Baltarusijos nacionalinio istorijos kultūros muziejaus draustinio „Nesvyžius“ direktorius S. M. Klimovas nusprendė, kad tai yra „kažkas ypatinga“ ir būtent šitokio meno reikia istorinei parodai Nesvyžiuje.
„Žmogus, kuris važinėja į stažuotes Prancūzijos ar Italijos pilyse, yra matęs gausybę vertybių, pasirinko būtent Rokiškio krašte išsaugotas skulptūras“, – sakė M. Mieliauskienė. Tą parodą Baltarusijoje su nuostaba apžiūrėjo gausybė intelektualų, mokslininkų tyrinėtojų, kryždirbystės ir senosios skulptūros specialistų.
Viena skulptūra, manoma, yra XVI amžiaus
Kalbant konkrečiais skaičiais, Rokiškio dvaro kolekcijoje – 168 eksponatai. Anot M. Mieliauskienės, jie pradėti rinkti XX a. trečiajame dešimtmetyje, o šiandien domėjimas šitais vertingais eksponatais – didžiulis. Dauguma sukurti, kaip manoma, XVII–XIX a. Tik vieną skulptūrą menotyrininkė Marija Matušakaitė mano esant XVI a. „Didele galva, siaurų, nuolaidžių, tarsi nukirstų pečių Išganytojas pernelyg mažomis, plonomis it degtukai kojytėmis stovi išsitiesęs laimindamas pakelta ranka… Kristus susisupęs ant krūtinės susegtu apsaustu, atidengiančiu jo torsą ir permestu per ranką, laikiusią vėliavėlę. Plokščias pailgas Kristaus veidas žema kakta, neilga, kiek riesta nosimi ir didžiulėmis ausimis – ramus ir giedras, nuskaidrintas vos pastebimos minkštų lūpų šypsenos. Autorius padarė Išganytojui lygius plaukus, suskaidytus griežtomis kalto įrėžimų linijomis, ir tokią pat nedidelę barzdą. Tarp vertikalių nugarą dengiančių sruogų esama vienos daug platesnės, spiralinės, primenančios XVI a. populiarias Lietuvos didikų šukuosenas“, – rašo M. Matušakaitė.
Seniau matydavo kitokią prasmę
Dabar į muziejuje saugomas medines liaudies meistrų skulptūras žvelgiama kaip į medinio paveldo vertybes. Bet senieji meistrai, tie, kurie drožė kryžius, stogastulpius, koplytstulpius ir ten įdėdavo šventuosius, matydavo kitokią prasmę, dar neįžvelgė, kas bus ateity. „Tuomet šventieji žymėjo kultūrinę erdvę, kurioje žmogus gyveno tvarkydamas ją pagal savo principus, nuožiūrą. Paminklai statyti sodyboje ar netoli jos, dirbamuose laukuose. Nesukultūrinta erdvė – atokesnės, klaidesnės vietos, kemsynai, apleista žemė ar vietos, kur kas nors buvo žuvęs, kur nejauku, vaidenasi, taip pat pažymima paminklais, idant nubaidytų piktąsias dvasias, apsaugotų žmogų nuo nelaimių“, – rašoma literatūroje.
Tie šventieji, kurie dažniausia stovėdavo prie sodybų, laukuose, klaidžiuose keliuose ar miškuose dažniausia, buvo Marija, Jėzus, Izidorius, Nepomukas, Florijonas, Jurgis, Agota, Barbora, Juozapas… Iš jų žmonės vylėsi užtarimo ir pagalbos, derliaus, laukų ir gyvulių apsaugos.
Surinko tai, kas buvo įmanoma
2008-aisiais Rokiškio krašto muziejaus išleistoje knygoje „Senoji sakralinė lietuvių liaudies skulptūra Rokiškio krašto muziejuje“ minima vos keletas iš praeities mus pasiekusių dievdirbių pavardžių. Dažnai net be vardų. Straipsnio apie senąją skulptūrą autorė M. Mieliauskienė surinko tai, kas buvo įmanoma, – jų gyvenimo ir kūrybos nuotrupas.
Daugiausia žinių yra apie manomai 1830–aisiais Urlių kaime gimusį Karolį Dagį. Jis dirbo kryžius, medinius dievukus, Marijas (Rokiškio kolekcijoje – 13 darbų). Taip pat M. Mieliauskienė mini Pranas Naviką, Lauryną Masiliauską, kuris „buvo švelnaus, gero būdo, nerūkė, negirtavo ir per visą gyvenimą į žmoną nėra kreipęsis „tu““. Rokiškio krašto muziejuje yra saugoma jo išdrožta šv. Jono Krikštytojo skulptūra. Ji buvo koplytstulpyje, stovėjusiame prie Laukupės upelio, šalia vieškelio Rokiškis–Pandėlys. 1963 m. ją muziejui perdavė Rokiškio bažnyčios klebonas Albertas Talačka.
Žinomos ir dar kelios senųjų dievdirbių pavardės. Čepėnas, gyvenęs Punkiškių kaime. Muziejuje saugoma nebaigta jo Marijos su kūdikėliu skulptūra. Sipelių kaime, Panemunio valsčiuje, gyveno Jonas Tauteris. Muziejus turi jo darytą Marijos skulptūrėlę. Žinoma, kad B. Kavaliauskas iš Pakriaunio kaimo apie 1880 m. piemenaudamas padarė altorėlį. Jis taip pat saugomas muziejaus kolekcijoje. Joje yra ir Kazimiero Gasiūno, gyvenusio Pandėlio valsčiuje, šv. Jono skulptūra.
Už saugojimą atleisdavo iš darbo
XX a. trečiajame dešimtmetyje Lietuvoje buvo steigiami muziejai, teatrai, bibliotekos ir apskritai atgimė kultūrinis gyvenimas. Rokiškio gimnazijos mokytojai bei mokiniai irgi rinko senienas, tarp jų – skulptūras, geležines kryžių viršūnes. 1933-iaisiais kaip tik buvo įkurtas Rokiškio kraštotyros muziejus – vertingi inteligentų radiniai į muziejų ir nukeliavo – kai kas buvo atnešta, kažką muziejininkai surado važinėdami į ekspedicijas. Paskutiniai kolekcijos kūriniai į dvarą atkeliavo apie 1980-uosius.
Anot M. Mieliauskienės, po Antrojo pasaulinio karo muziejaus darbuotojai fiksavo meno paminklus. „Todėl dauguma skulptūrų įamžinta tik fotografijose. Bet jei ne jos, ši kūryba apskritai būtų pranykusi“, – sakė pašnekovė. Tačiau jos saugotojai ir nukentėjo. „Sovietmečiu šventųjų įamžinti niekas tiesiogiai nedraudė, bet už tokį darbą ir negyrė. Dėl to, kad per daug dėmesio skyrė liaudies menui, yra nukentėję ir buvę Rokiškio muziejaus direktoriai. Vienas jų, Kazimieras Paunksnis, net atleistas iš darbo“, – sakė M. Mieliauskienė.
