Įžymybės. Kur jos gyveno Rokiškyje?

Kur tas Perekšlių namas    

„Kur Rokiškyje gyvenote?“ – prieš keletą metų klausėme Rokiškio krašto  garbės pilietės Vaivos Mainelytės, kuri gimė ir Rokiškyje praleido savo vaikystę, o vėliau su tėvais išvažiavo į Širvintas.   „Vytauto gatvėje, netoli ligoninės, Perekšlių name. Juos ištrėmė. Net keturis kambarius turėjom. Paveikslą „Mano kiemas“ man dovanojo dailininkas Algimantas Kliauga. Jo reikėtų klausti tikslaus adreso“, – sakė V. Mainelytė – legenda, primadona, gražiausia Lietuvos aktorė. Vos atvykusi į gimtinę ji skuba į senąsias kapines prie seniai nelankytų artimųjų kapų. „Tapo lengviau“, – po to prisipažino. Rokiškis gali didžiuotis turėdamas tokią Krašto garbės pilietę, kuri nė akimirkai nesusvyruoja: čia jos pirmas įkvėptas oras, čia – visko pradžia.

O kuris tas Perekšlių namas? Šią mįslę, į kurią Rokiškyje niekas negali atsakyti, išsprendė dailininkas. „Vytauto gatvėje, Socialinės paramos centro priešingoje pusėje, antras namas dešinėje“, – patikslino taip pat garsus kraštietis žinomas dailininkas  A. Kliauga (jo kūrybos paroda dabar kaip tik veikia Rokiškio krašto muziejuje). Nutapyti V. Mainelytės namą jo paprašė Rokiškio valdžios žmonės tuomet, kai miestas šventė 500 metų gimtadienį, o V. Mainelytė tapo Krašto garbės piliete ir jai tas paveikslas atiteko kaip dovana nuo gimtojo Rokiškio. „Kadangi tai konkretaus žmogaus namas, tapiau jį iš natūros, tuomet buvo žaliai dažytas, kieme šulinys. Neseniai buvau Rokiškyje, lankiau kapines, neužsukau,  skubėjau“, – sakė dailininkas. Be jo, Rokiškyje niekas tiksliai nežino, kur  yra garsusis namas. 

Monikos  Mironaitės namai Pandėlio gatvėje

„Teatro primadona, aktorė legenda, kūrėjo etalonas, į sceną kaskart ėjusi kaip paskutinį kartą. Visas jos gyvenimas tarsi dramatinio plano siužetas, pripildytas meilės ir kančios – tų dviejų tarpusavyje susisiekiančių indų, jos esybėje negalėjusių atskirai egzistuoti“, – taip kolegė rašė apie  kraštietę aktorę Moniką Mironaitę po to, kai ją aplankė.  Tuomet užrašė ir šykščius prisiminimus apie M. Mironaitės gimtinę iš jos dukters Dagnės lūpų: „Motinos gimtajame name nė karto nebuvau. Ar jis dar stovi? O Rokiškyje lankiausi, bet tik kartą, su teatru apie 1980–uosius. Pamenu, ėjome į kažkokią aikštę prie bažnyčios. Dabar jau nebenuvažiuosiu daugiau, sveikata prasta, be pagalbos beveik nebepajudu.“ Pandėlio gatvėje tebestovi medinis kelių butų namas, kuriame prieš  daugiau nei šimtą metų gimė M. Mironaitė. Tačiau dabartiniai jo gyventojai  nieko nežino apie tai, kad gyvena  įžymybės praeitį menančiame name. Tiesa, muziejininkai iš giminaitės Mildos Mironaitės neseniai gavo vertingų M. Mironaitės nuotraukų, kurių vieną šiandien publikuojame pirmą kartą.

Įamžintas knygoje

Gimtasis kraštas neleis užmiršti savo primadonos, operos solistės Irenos Jasiūnaitės, kuri gimė ir užaugo Rokiškyje, o šiandien gyvena Vilniuje. Rokiškyje ji gyveno Gedimino gatvėje, 5-uoju numeriu pažymėtame name. Tiesa, muziejininkų žiniomis, tas namas nėra išlikęs, vietoje jo dabar stovi kitas, o senasis įamžintas rajono savivaldybės Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėjo Petro Blaževičiaus knygoje apie I. Jasiūnaitę. I. Jasiūnaitė gimė rudenį – 1925 m. spalio 29 d. rokiškėnų Stefos ir Juozo Jasiūnų šeimoje. Gyveno Gedimino gatvėje, lankė Juozo Tumo-Vaižganto gimnaziją. Čia, Rokiškyje, atsirado „pirmas troškimas eiti muzikės keliu“. Muziką

I. Jasiūnaitei dėstė Kazimieras Jovaiša – taip pat ryški asmenybė, ne tik dainų autorius, bet ir žmogus, parašęs pirmąjį Lietuvoje solfedžio vadovėlį. Jis jau tada atkreipė dėmesį į būsimą primadoną. „Šv. Mato bažnyčioje giedojau mokytojo parinktą giesmę, ir mano siela tarytum kilo aukštyn – buvo taip lengva, skaidru, balsas gražiai skambėjo, akustika – nuostabi“, – yra sakiusi I. Jasiūnaitė.

„Mylimi kraštiečiai, esu labai laiminga, kad galiu dalyvauti šiame susitikime ir sau teigti, jog išsipildė mano svajonė tapti operos dainininke. Tėvai, sužinoję, kad man teko toks apdovanojimas, būtų laimingi. Visada didžiavausi, kad gimiau krašte, kuriame gyvena atviri, tiesūs ir nuoširdūs žmonės“, – per savo 75-metį 2000-aisiais Rokiškio krašto muziejuje surengtame vakare sakė operos primadona. Tuomet jai buvo įteiktas Krašto garbės pilietės vardo pažymėjimas. Legenda vadinama išskirtinio grožio ir talento moteris niekada negailėjo gražių žodžių gimtajam kraštui. „Gimtinės ilgesys mane lydėjo visą gyvenimą, aš – grynakraujė rokiškietė“, – teigė primadona prieš keletą metų Vilniuje, kai rokiškėnų klubas „Pragiedruliai“ suorganizavo vakarą, į kurį netilpo visi norintys. Kiek vėliau, 2011-aisiais, I. Jasiūnaitė rokiškėnams viešai prisipažino: „Nė žiedo, man dovanoto, niekam neatiduodu. Tačiau didžiulius jų glėbius visuomet išvežu į Rokiškio ir Panemunėlio kapinaites ant motinos ir tėvo kapų. Ir šįkart taip padariau. Vėl įkvėpiau tėviškės oro, vėl pajutau, kaip meile suplazdėjo mano širdis…“

„Mano gimtinė – Rokiškio

kraštas, pats Rokiškio miestas. Tai Aukštaitija, o aukštaičiai labai geri, atviri ir nuoširdūs žmonės. Tokie buvo ir manieji tėvai, iš Rokiškio krašto kilę aukštaičiai. Tėvelis – iš Panemunėlio, o Mamytė – iš Šlapelių kaimo, esančio netoli „Vyžunkos“, už aštuonių kilometrų nuo Rokiškio. Galiu tik džiaugtis tokiais nuos

tabiais savo Tėveliais. Tėvelis dirbo Lietuvos banke buhalteriu. Nors ir bankininkas, tačiau didis romantikas – galėjo būti poetas, rašytojas. Tėvelis buvo labai jausmingas ir kartu labai pareigingas žmogus, aš juo visada didžiavausi ir stengiausi būti nors kiek panaši į jį.

Mano Mamytė – gražuolė ilgakasė. Mokslų nesiekė, liko namų šeimininkė, nors buvo apdovanota menininkės gabumais. Mamytė turėjo įgimtą menišką supratimą, labai gerą skonį, todėl visuomet gražiai rengdavosi, su meniniu polėkiu atpasakodavo skaitytas knygas, matytus spektaklius“, – taip yra pasakojusi apie savo tėvus, kurie „būtų laimingi sužinoję, kad išsipildė dukros svajonė – tapti operos dainininke“.

Kaip minėta, 2000-aisiais Rokiškio krašto muziejuje I. Jasiūnaitei buvo įteiktas Krašto garbės pilietės vardo pažymėjimas, tačiau tuo dėmesys kraštietei, kaip dažnai būna, nesibaigė. Tai ne tik nuolatinės publikacijos apie ją spaudoje, dalyvavimas jubiliejiniuose renginiuose Vilniuje. Prieš keletą metų  metų, 2015-aisiais, operos legendos 90–mečio proga pasirodė rajono savivaldybės Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėjo P. Blaževičiaus knyga „Operos ir meilės glėbyje“. Ją finansavo Lietuvos kultūros taryba ir pati solistė. Knygoje spausdinama nemažai I. Jasiūnaitės dienoraščių ištraukų. Dar 2013-aisiais solistė knygos autoriui prasitarė norinti, kad jos 90-mečiui būtų išleista knyga naudojant jos dienoraščių medžiagą. Legendinė solistė perdavė P. Blaževičiui visus nuo mokyklos laikų rašytus dienoraščius ir įvairiuose leidiniuose publikuotus straipsnius.

Prezidento namas – vienintelis pažymėtas?

Vienas namas – prezidento, Rokiškio krašto garbės piliečio Algirdo Mykolo Brazausko – daugeliui vis dėlto žinomas. Tai Laisvės gatvės 7-asis namas, kuriame gimė ir kokius metus gyveno A. M. Brazauskas. Kai jam buvo suteiktas Krašto garbės piliečio vardas, 2000-aisiais, jis sakė: „Pirmiausia, turbūt, garbė. Didžiuojuosi gimęs Rokiškyje. Malonu, kad šį vardą suteikė gimtinės žmonės. Rokiškyje stovi namas, kuriame gimiau. Lankydamasis šiame mieste patikrinau jį, net lova stovi toje pačioje vietoje kaip mano laikais“, – šiltai sutiktas rokiškėnų dalijosi mintimis su žurnalistais A. M. Brazauskas. Jis gimė 1932 m. rugsėjo 22 d. Rokiškyje tarnautojų šeimoje. Jo tėvai – Kazimieras ir Sofija Brazauskai – čia dirbo notarų pagalbininkais. Per Kalėdas jis buvo pakrikštytas Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje – būsimasis prezidentas gavo antrąjį, Mykolo, vardą. Tai liudija įrašas bažnytinėje knygoje. „Lydėdamas prezidentą su žmona, besisvečiuojančius Rokiškyje, išgirdau, kad jie domisi krikšto įrašu. Žinojau, kad dėl to Brazauskai  lankėsi bažnyčioje. Šią savaitę nuvykau į bažnyčią ir paprašiau 1932-ųjų įrašų knygos. Per dvi minutes radau prezidento krikšto įrašą“, – prieš keletą metų buvo laimingas P. Blaževičius, radęs itin svarbią prezidento gyvenimo detalę. Namo šeimininkai Juzefa ir Vladas Prunskai „Gimtojo Rokiškio“ žurnalistams yra pasakoję, kad didžiuojasi gyvendami ten, kur gimė būsimasis prezidentas. „Sūnui Sauliui sakėme, kad niekada gyvenime namo neparduotų svetimiems, jis turi likti giminės relikvija“, – laikraščiui yra pasakojęs šeimininkas Vladas. Tai buvo prieš keliasdešimt metų: bendradarbis jam parodė viename žurnale išspausdintą nuotrauką, kurioje prie niekuo neišsiskiriančio  medinio namuko įsiamžinęs A. M. Brazauskas su garbingo amžiaus vyru. Prunskai atpažino: juk tai jų namas, į kurį buvo neseniai persikraustę. Nuotraukoje – būsimasis prezidentas buvo su savo tėvu, atvežusiu sūnų į Rokiškį parodyti jam gimtinę. „Dabar dėmesio mūsų namui daug: žmonės sustoja, klausia, ar tikrai čia gimė prezidentas. Negalime apsileisti, prezidento namas turi būti tvarkingas ir gražus“, – laikraščiui yra pasakoję šeimininkai. Jie yra sulaukę ir finansinės A. M. Brazausko paramos: už gautus pinigus  perdengtas stogas, pakeisti langai. Antrą kartą prezidentas savo gimtuosiuose namuose apsilankė 2008-ųjų rugsėjį, kai Rokiškis šventė gimtadienį. Tuokart jo skirtų pinigų užteko namą apkalti naujomis lentelėmis. Iš viso A. M. Brazauskas gimtajam namui paaukojo 9 tūkstančius litų.

Lankėsi  ir dukra

Kaip prieštaringai bebūtų vertinama sovietinių laikų didvyrio Jakovo Smuškevičiaus asmenybė, Rokiškyje ne vieną dešimtmetį stovėjo jam skirtas paminklas, ir tai taip pat yra miesto istorijos dalis. Kai ieškojome žinių apie Rokiškyje gyvenusių žinomų asmenų  namus, dailininkas Arūnas Augutis užsiminė, kad viename langinių tapybos plenerų menininkai tapė langines namo, kuriame yra gyvenęs J. Smuškevičius. Nurodė pastatą Respublikos gatvėje, priešais Prano Blažio kepyklėlę. „Ar tikrai čia gyveno lakūnas?“ – klausiau šeimininkės Irenos Balevičienės. Ji tai patvirtino. Maža to, sovietmečiu pas ją buvo atvažiavusi net J. Smuškevičiaus dukra – jos bendravo, dukra išsivežė saują žemės iš kiemo. I. Balevičienė taip pat sakė, jog prieš keletą metų apžiūrėti šio pastato buvo atvažiavusi žydų kompanija – visas autobusas iš Pietų Afrikos. Tiesa, su jais moteris nebuvo susitikusi.

Iš P. Blaževičiaus  knygos „Operos ir meilės glėbyje“

„Kai aš gimiau, mano tėveliai gyveno dviaukščiame mediniame name prie dabartinių senųjų Rokiškio kapinių. Mano sesutė Nijolė gimė 1935 m. jau gyvenant tėvelio gautame kambariuke pačiame banke. Kadangi mama buvo kilusi iš turtingos giminės, jos lėšomis tėvai netrukus pasistatė medinį namą Gedimino gatvėje Nr. 5.

Pasak Gedimino gatvėje Nr. 5 gyvenančios Liubovės Sliekienės, kuri dirbo banko valdytoja tame pačiame banko pastate kaip ir Irenos tėvas, Jasiūnų namas buvo nedidelis. Įėjimas buvo tiesiai į virtuvę, be kurios name – trys kambariai, vienas iš jų – didesnis. Vieną kambarėlį tėvai atidavė dukrelėms – Irenai ir Nijolei. Šalia namo stovėjo didelis ūkinis pastatas. Kieme šeimininkas laikė nemažą bityną, tad nenuostabu, kad, pasak Irenos, „namai medumi varvėjo“. Didžiuliame sode augo vyšnios, slyvos, apie penkiasdešimt obelų. Gedimino gatvėje tebegyvenantys žmonės prisimena, kad J. Jasiūnas labai mylėjo obelis: „Eidavo ir eidavo apie jas“.“

Projektą iš dalies remia

1 iš 9