Kavoliškis švenčia gimtadienį: traukos centras, garsios istorijos dvaras, senbuviai ir „atėjūnai“

Kavoliškio kaimas (vietinių tebevadinamas „melioratorių gyvenviete“), šį savaitgalį švenčiantis 220-ąsias įkūrimo metines, turi kuo didžiuotis: kadaise jį garsino Komorovskių dvaras, kuriame – Lenkijos prezidento ir Rokiškio krašto garbės piliečio Bronislavo Marijos Komorovskio šaknys.   Sovietmečiu čia klestėjo melioracijos įmonė, pakėlusi gyvenvietę, pastaraisiais metais gyvasties įpūtė iš Konstantinavos į Kavoliškį perkelta Rokiškio technologijos, verslo ir žemės ūkio mokykla. Kaimo senbuvė, puikai menanti Komorovskių dvaro gyvenimą, 92-ejų Julija Ragėnienė sako: „Kavoliškis – miestas, na, gal miestelis, čia visko tiek daug, tai jau tikrai ne kaimas…“

Kavoliškio „vinys“

Rokiškio pašonėje prisišliejęs Kavoliškis šalies žiniasklaidoje garsintas dėl kelių dalykų: garsios lenkų didikų Komorovskių dinastijos, kurios viena atšakų čia turėjo dvarą ir didelį ūkį bei verslą, mažiausiai dešimtmetį gyvenvietė traukė visos Lietuvos smalsuolius tūkstančiais kalėdinių žiburėlių ir akcentų išpuoštomis gatvėmis, čia kelerius metus iš eilės pavasarį vyko „Pirmosios vagos“ šventė – arimo arklais varžytuvės, sutraukdavusios šimtus žiūrovų ir dešimtis artojų iš kaimyninių rajonų, Lenkijos.

Kavoliškyje  verslo buvo visais laikais, yra jo ir dabar: nuo prekybos, medienos, duonos iki grožio paslaugų, yra čia ir daug sporto bei kultūros entuziastų, stipri kaimo bendruomenė ir kaimo seniūnaitė. Šias visuomenines pareigas eina buvusi ilgametė kultūros namų vadovė Danutė Kirstukienė, anot vietinių, nenustygstanti vietoje ir pilna idėjų.

Kavoliškio kaimas 1796 m. priklausė Čedasų dvaro Kalpokiškio palivarkui. Tada jis teturėjo septynis kiemus ir šešis valakus.

Pradžių pradžia

Kiekvienas kavoliškėnas žino Komorovskių pavardę ir kadaise ten, kur dabar įsikūrusi Rokiškio technologijos, verslo ir žemės ūkio mokykla, buvusį dvarą, baigusį nykti apie 1970-uosius. Grafai Komorovskiai jį valdė tris šimtmečius. Garsi dinastija į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atsikėlė gyventi XVII a. Komorovskių giminei priklausė keli dvarai. Pranciškus Komorovskis iš žmonos Lukrecijos fon Liudingshausen-Volf brolio Kavoliškį nusipirko XVII a. Nuo tada šis dvaras iki pat 1940 m. sovietinės okupacijos pagal vyriškąją liniją priklausė grafams Komorovskiams. Garsią didikų dinastiją Kavoliškyje liudija išlikę ūkiniai pastatai, įspūdinga liepų alėja, tvenkinys ir ant kalvelės stovintis medinis koplytstulpis. Jis žymi vieno iš Komorovskių – Zigmunto Leopoldo Petro Komorovskio, Lenkijos prezidento B. M. Komorovskio prosenelio, amžinojo poilsio vietą.

Kavoliškio dvarą Europoje garsino Lenkijos prezidento prosenelė Eliza Irena, Lietuvos Konstitucijos kūrėjo, žymaus teisininko, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus Mykolo Romerio sesuo. Dvare ji įkūrė verslą: saldumynų fabriką „Delicje“, o jo filialas buvo Maskvoje. Saldainiai „Delicje“ pavadinimu iki šiol gaminami Lenkijoje.

Kavoliškio ženklo saldumynų receptūros, jų įvairovė ir produkcijos populiarumas tebestebina šio verslo žinovus. XX a. pradžioje Kavoliškyje buvo gaminami 43 rūšių meduoliai, 7 rūšių biskvitai, 38 rūšių karamelės, irisai, šokoladas, 5 rūšių sūreliai. Šių gaminių skonis buvo gerai pažįstamas Vakarų Europos šalyse, Rusijos didmiesčiuose, tokiuose kaip inteligentijos lopšiu vadintas Peterburgas, Maskva. Kavoliškio dvare grafų Komorovskių gaminta konditerijos produkcija ne kartą pelnė apdovanojimų, parodose gavo aukso ir sidabro medalių. Vis dėlto vienas populiariausių fabriko gaminių buvo saldainiai „Karvutė“. Anot Komorovskių dvaro istorijos žinovės, senųjų Kavoliškio gyventojų prisiminimais, koks nuostabus kvapų derinys tvyrojo virš miestelio. Ypač kalėdiniu laikotarpiu. Tuomet saldumynų fabrike darbas virdavo ištisomis paromis, ir visas Kavoliškis kvepėjo vanile, cinamonu, gvazdikėliais, kava, džiovintais vaisiais. Verslios grafienės dėka tada visiems Kavoliškio gyventojams pakako darbo. Šis verslas įtraukė ir vietinius ūkininkus: saldumynų fabrikėlis gamino aukščiausios kokybės produktus, todėl reikėjo pačios aukščiausios kokybės žaliavos: grietinėlės, pieno, bulvių krakmolo, geros rūšies vaismedžių, kurių vaisiai tiktų džiovinti. Tad aplinkinių vietovių gyventojai sujudo gerinti galvijų bandas, soduose sodinti naujos rūšies vaismedžius, daržuose – gerų veislių bulves.

Iš dvaro fabriko saldumynai į Rytų ir Vakarų rinkas keliavo traukiniais iš Rokiškio geležinkelio stoties: didelės saldainių, sausainių, meduolių, sūrių siuntos gabentos į Varšuvą, Sankt Peterburgą, iš ten – į mažesnius miestus. Grafienės verslas įtraukė ne tik Kavoliškio apylinkių gyventojus, tiekusius žaliavą ir pajamas krovinius gabenusiam Rokiškio geležinkeliui, bet ir įvairios taros gamintojus, spaustuvininkus, reklamos specialistus. Verslūs Komorovskiai buvo geri vadybininkai – puikiai išmanė reklamos reikšmę produkcijai populiarinti.

Grafų įskiepiai

Grafas Julius, Lenkijos prezidento senelis, amžininkų kavoliškėnų prisimenamas kaip „gerasis Komorovskis“, kurį mylėjo tarnai, o prezidento močiutė, Juliaus Komorovskio žmona Marija Magdalena Gorska, buvo išsilavinusi, turinti autoritetą, nepaprastai rūpestinga. Užrašytuose vietinių pasakojimuose prisimenama, kad grafas J. Komorovskis mokė valstiečius gerbti krašto istoriją ir nekasti duobių bulvėms švedų kapuose, esančiuose šalia gyvenvietės. Kitaip nei ūkininkauti mėgęs brolis Hektoras, jis buvo meniškos prigimties, mėgo poeziją, iki išnaktų užsisėdėdavo turtingoje, kelių Komorovskių kartų kauptoje bibliotekoje. Komorovskiai buvo vieni iš Rokiškio bažnyčios fundatorių. Tai liudija įrašas centrinio altoriaus galinėje sienelėje.

Kavoliškio dvaras pradėtas parceliuoti 1922-aisiais, o jo ūkis visiškai sunaikintas, kai, Lietuvą užėmus sovietams, prezidento senelis Julius su žmona Magdalena buvo priversti pasitraukti į Lenkiją. Su tėvais tuomet pasitraukė ir būsimo prezidento tėvas Leonas.

2015 m. per Rokiškio krašto garbės piliečio titulo įteikimo iškilmes B. M. Komorovskis sakė, jog puse širdies jis esąs lietuvis ir šis kraštas jam labai brangus. Vietos ilgaamžiai, kurių lieka vis mažiau, šį dvarą iki šiol labiausiai prisimena dėl kadaise klestėjusio ūkio ir saldumynų verslo.

„Ponų yra visokių, bet tokių tai ne“

Vyriausias Kavoliškio gyventojas, buvęs dvaro darbininkas, 95-erių Petras Ragėnas sakė, jog ponai buvo labai geri, dvare visiems užteko darbo. Mažas būdamas jis ganė dvaro ūkio karves, ūgtelėjęs šienavo dalge pievas, arklais arė laukus, sėjo, nuimdavo derlių.

Paklaustas, ar Kavoliškyje dabar yra tokių ponų, senolis nesusimąstęs atsakė: „Ponų yra visokių, bet tokių tai ne. Ir dvaro nebėr…“ Jo žmona Julija pridūrė, kad „beliko tik keli senbuviai, visi kiti – atėjūnai“ (atvykę į kaimą gyventi vėliau nei jie).

Ilgaamžiai Ragėnai – ypatinga Kavoliškio sutuoktinių pora – jie tarsi dvaro metraštininkai, menantys, kaip žaidė su grafų vaikais, kaip dvaras klestėjo ir kaip sunyko. Sutuoktiniai juokavo nė nebežiną, kiek metų poroje gyvena.

„Tai kad labai ilgai, gal septyniasdešimt“, – po daržą it vijurkas su kauptuku piktžoles ravėjusi prie vyro prisėdo Julija. Jie susituokė 1948-aisiais, o į Kavoliškį Petras su tėvais atsikraustė iš Kriaunų 1926-aisiais. Sutuoktiniai sakė, kad tokių senbuvių  – tik jie ir Petro sesuo Regina Nijolė Laukienė, jauniausia iš dvylikos Ragėnų vaikų.

Pasakodami apie grafų gyvenimo metus Ragėnai kelis kartus klausė, ar į šventę atvažiuos „lenkai“? Ir nuliūdo išgirdę „ne“. Komorovskiai į Kavoliškio gimtadienį atvykti negali, bet čia jie apsilankys birželio viduryje. „Tada, kai buvo, pasikalbėjom, prezidentas mus apdovanojo. Po butelį lenkiškos geros degtinės įteikė“, – pusbalsiu paslaptį išdavė Julija. Ji su vyru, Kavoliškio senjorų senjoru, vyks į šventę, nes bendruomenė jiems rengia staigmenų. „Tai kad sunkiai matau ir vaikštau, koks aš ten svečias“, – atsikalbinėjo į šventę kviečiamas P. Ragėnas.

Apie Kavoliškį – iš pirmų lūpų

Nuo grafų – iki melioratorių

1933 m. Kavoliškyje įkurta pradžios mokykla (vėliau tapusi pagrindine, o dar vėliau – pradine), veikė sporto klubas. 1950–1960 m. veikė Kavoliškio mašinų ir traktorių stotis. 1954 m. įsteigta biblioteka, vėliau atsirado ir lopšelis-darželis, kultūros centras, parduotuvė, ambulatorija, paštas. 1950–1992 m. čia buvo Moškėnų tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė su tuo metu administraciniams centrams būdinga infrastruktūra.

„Melioracijos įmonė, kuriai vadovavo Danus Medikas, buvo mūsų gyvenvietės lokomotyvas: pastatė 22 daugiabučius, tvarkė gatves, žmonės turėjo darbo“, – beveik trijų dešimtmečių istoriją pasakojo Kavoliškio gyvenimu „serganti“ D. Kirstukienė. Todėl gyvenvietė dažnai buvo pavadinama ne Kavoliškiu, o melioratorių.

Nepriklausomybės pirmaisiais metais ėmus byrėti žemės ūkio subjektams ir valstybės įmonėms, Kavoliškiui atėjo sunkesni laikai: dėl darbo stygiaus vietovė jauniems tapo nebepatraukli, mažėjo ir traukėsi įstaigų tinklas. Tačiau šiandien, pasak D. Kirstukienės, kavoliškėnai sako: gyvenvietė turi perspektyvą – statomi namai, kuriasi jaunos šeimos, vyksta aktyvus sporto ir kultūrinis gyvenimas.

„Turime dvi parduotuves, duonos gaminių gamybos bendrovę, kelias medienos verslo firmas, turime ir grožio paslaugų, mezgėjų, siuvėjų. Mūsų verslininkai labai supratingi ir dosnūs rėmėjai“, – apie nūdienos gyvenimą dėstė D. Kirstukienė, rodžiusi, kaip per 12 metų išsistiebė kaimo žmonių pasodintos liepaitės šalia Komorovskių liepų alėjos, kaip puoselėjamas kalnelis, kurio „kepurėje“ – prezidento prosenelio kapas ir koplytstulpis, papėdėje – grafo sodintas ąžuolas.

Senjorams ir jaunoms šeimoms – jauku

Prieš devynerius metus į Kavoliškį iš Kauno atsikėlęs gyventi Alfredas Latvėnas, daug metų dirbęs laivuose chirurgu ir išmaišęs mažiausiai pusė pasaulio, sako, jo čia pensininkams gyventi gera. Bet jauniems – kažin, nes nelabai yra kur dirbti. Anot jo, gimusio Rokiškyje, S. Nėries gatvėje, jei  senjorams pensijos būtų didesnės, būtų dar geriau. Jam pritarė ir senjoras Edmundas Bartauskas ir pridūrė, kad gyventi nėra labai saugu, nes prieš kelerius metus čia atkėlus verslo mokyklą padaugėjo nusižengimų, esą net dieną žmones moksleiviai užkabinėja. Abu kavoliškėnai laukia šventės, nes sutiks daug pažįstamų, bus linksmybių.

Parke su vaikų darželį lankančiu sūneliu Matu poilsiavusi Ina Brėkienė gyvenimu Kavoliškyje patenkinta: nors darbo vietų čia nedaug, bet Rokiškis – ranka pasiekiamas ir nėra miesto triukšmo, sumaišties, čia daug erdvės ir patogumų auginti vaikus.

Gera vieta – idėjoms ir stebėjimams

Trečią dešimtmetį Kavoliškyje su šeima gyvenantis buvęs rajono policijos vadovas, rajono tarybos narys Stasys Meliūnas sako, jog iš Rokiškio į šią gyvenvietę jį paviliojo gera geografinė padėtis, šilta bendruomenė ir atsitiktinai pasitaikiusi puiki vieta gyventi Pušų gatvėje, žalumos apsuptyje, kur kasdien galima stebėti ir girdėti gausybę paukščių, o vakarais džiaugtis ramybe.

Be to, čia daug galimybių saviems pomėgius puoselėti, kurių svarbiausi – sporto populiarinimas, bitininkystė, aplinkos gražinimas ir bendruomeninė veikla. Tačiau yra ir skaudulių, kuriuos stengiamasi „išoperuoti“: apgriuvę ir vaizdą darkantys bei nesaugūs gamybiniai pastatai, yra ir tvarkingesnio šeimininkų požiūrio reikalingų sodybų, stinga gyventojų bendruomeninių iniciatyvų, galinčių kalnus nuversti.

1 iš 13