Iš Juodupės – po pasaulį
„Lietuvoje esame vienintelė artelė, kuri išlaikė visą gamybos procesą – nuo vilnos karšimo iki audinių dekoravimo. Mūsų audiniai keliauja į Ameriką, Kanadą, Švediją, Norvegiją, Vokietiją, Angliją, Škotiją, Suomiją, Prancūziją ir kaimynines valstybes. Partnerių pasitikėjimą pelnėme gaminių kokybe“, – pokalbį apie ilgą vilnos audinių įmonės istoriją ir po pasaulį keliaujančią produkciją pradėjo Juodupės „Nemuno“ fabriko verslo tęsėjos – „Lanalitos“ Juodupės padalinio vadovė Danutė Griškienė.
Pradžia – nuo muitinės
Juodupės ištakos – nuo Lietuvos ir Latvijos pasienyje buvusio Pajuodupio muitinės posto, minimo 1769 m. Ten, kur buvo šis postas, ir yra dabartinio miestelio gimimo pradžia. Postūmį miesteliui augti davė latvis O. Trėjus, 1907 m. Juodupėje įsteigęs pirmąjį Lietuvoje gelumbių fabriką. Iš Rokiškio grafų Pšezdzieckių nuomojęs malūną verslus latvis jame įkūrė vilnų karšyklą ir verpyklą, o netrukus čia atgabentos ir audimo staklės. Taip užgimė vilnos audinių verslas užkampyje, smarkiai nutolusiame nuo šalies miestų. Juodupės fabriko istorija – puikus pavyzdys, kad atstumai neturi didelės įtakos verslui, jeigu jo imasi sumanūs žmonės.
Aukso amžius ir jo pabaiga
Juodupės audiniai pradėjo garsėti dar iki Pirmojo pasaulinio karo. Tačiau fabriką užklupo sunkumai ir 1931 m. O. Trėjaus firma bankrutavo. Jos turtą perėmė „Nemuno“ bendrovė ir buvęs gelumbės fabrikas pavadintas Juodupės „Nemunu“. Gamybos pajėgumai augo, nedidelės dirbtuvės patalpos tapo ankštos, tad pradėta fabriko plėtra. Prasidėjo keli dešimtmečiai klestėjimo, sovietmečiu vilnos audiniai, gaminami pagal vis augančius planus, be trikdžių gabenti į visas Sovietų Sąjungai priklausius valstybes. Asortimentas, spalvų ir raštų deriniai – pagal iš anksto suderintus maketus ir medžiagų sudėtis. Fabrike jo klestėjimo metais dirbo 1 200 darbuotojų, statyti gamybiniai priestatai, aukšti atlyginimai į Juodupę viliojo lengvosios pramonės specialistus ir darbuotojus. Juodupė sparčiai plėtėsi – kilo daugiabučiai namai, čia gyventi ir dirbti važiavo šeimos ne tik iš Lietuvos, bet ir Baltarusijos, Latvijos. Fabrikas pastatė naujus kultūros namus, Juodupėje kasmet vasaros pradžioje vykdavo garsieji lengvosios pramonės festivaliai, kuriuose pirmu smuiku grojo fabriko dūdų orkestras, dainavo fabriko choras. Bet fabriko, o kartu ir miestelio, aukso amžius baigėsi Lietuvoje prasidėjus Sąjūdžiui ir atkūrus nepriklausomybę.
„Viskas keitėsi, sukriko planai, neliko užsakymų, atsidarė užsienio valstybių vartai. Buvo aišku, kad Lietuvai nebereikės tokių gamybos monstrų kaip „Nemunas“, nes nebereikės audinių masinės gamybos“, – sunkų įmonės laikotarpį prisiminė D. Griškienė, tuomet dirbusi fabrike desinatore.
Perkrikštytas
Juodupės „Nemunas“, kitaip nei nemažai šalies lengvosios pramonės gigantų, nebankrutavo. Pasikeitė tik savininkai ir pavadinimas: „Nemuno“ nebeliko, jį pakeitė „Baltic Mills“. „Taip ir neišsiaiškinau, kodėl fabrikas turėjo „Nemuno“ vardą. Gimiau ir užaugau Kaune ant Nemuno kranto. Bet nuo Nemuno iki Juodupės – labai toli, čia juk teka Vyžuona“, – svarstė D. Griškienė, kelis dešimtmečius dirbanti audinių įmonėje. Prieš gerų pora metų vėl keitėsi įmonės pavadinimas – juodupėnai dabar turi „Lanalitą, o „Baltic Mills“ atgulė į ilgą fabriko istoriją.
Fabrike keitėsi beveik viskas: didžiulį plotą užimantys gigantiški gamybiniai pastatai merdi, nes šių dienų įmonės produkcijos gaminti pakanka nedidelės jų dalies. Labai susitraukė ir darbuotojų – šiuo metu „Lanalitoje“ dirba 51 žmogus, įskaitant vadovę D. Griškienę. Audimų staklių pilną cechą dabar „vaduoja“ šešerios itališkos audimo staklės, prie kurių dirba patyrusios audėjos. Viena jų – Gražina Kurlavičienė, darbo biografiją pradėjusi „Nemune“. Įmonėje yra ir sovietmečiu naudotų įrengimų, tik šiandien jų prireikia kur kas mažiau, nes gamybos apimtys neprimena buvusių prieš kelis dešimtmečius.
Vieninteliai išlaikė
Yra dalykų, kurie per dešimtmečius išlaikyti ir kuriais įmonė dabar skiriasi iš kitų, Lietuvoje užsiimančių vilnos audiniais. „Kokybiškų audinių pageidaujantys užsienio klientai, prieš pasirašydami sutartis, atvyksta įsitikinti, kad produktas – ne perpirktas, o vietoje pagamintas. Visas gamybos procesas – tai mūsų privalumas. Labai daug kas nustemba, pamatę, kokia gera mūsų audinių kokybė ir kokį įvairų asortimentą gaminame. Mūsų audiniai – merino, alpakos, kupranugarių vilnos, moherio, šilko ir lino. Galime išausti pačius įmantriausius raštus, galime išaustus audinius nudažyti, sušiaušti, sušukuoti, kaip klientai pageidauja“, – pasakojo D. Griškienė, rodydama kalnus audinių rietimų, skraisčių, šalių, pledų, Lietuvos kariams išaustų lovatiesių.
Sužavėjo mados grandus
Produkcijos sandėlyje nuo audinių gali galva susisukti: stelažas kupinas rietimų, skirtų tautiniams rūbams, išaustų įvairaus asortimento, atspalvių ir raštų – pagal Lietuvos etninius regionus, kad vilkintis juodupėnų austos medžiagos drabužį atspindėtų savo krašto tautinį paveldą.
„Iš pradžių audėme nedidelius kiekius, lyg ir pažaidėm. Bet kai pas mus į sandėlį atvyko dizaineris Juozas Statkevičius, neišlaikęs sušuko: „O Dieve, kiek čia visko daug!“ Jis nuoširdžiai stebėjosi, nes negalėjo patikėti, kokie kokybiški mūsų audiniai. Nemažai jų užsisakė, ir ne tik savo kolekcijos pristatymui“, – prisiminimais dalijosi D. Griškienė ir pridūrė, jog geras įmonės įvaizdis kuriamas iš lūpų į lūpas ir užsakovų geografija kasmet plečiasi.
Įmonė dirba sezoniškai, pagal turimus užsakymus: paprastai nuo liepos iki gruodžio būna karšta, nes daug užsakoma audinių ir gaminių dovanoms. Tuomet plušama trimis pamainomis, prašoma darbuotojų padirbėti ilgesnes valandas. Būna ir užsakymų tuštesnių periodų.
Kam ko reikia…
Padalinio vadovės nepatriotiškumu neapkaltinsi: daug metų ji siūdinasi drabužius iš įmonės audinių. Tai, anot D. Griškienės, ne tik patriotiška, bet ir sveika bei ekonomiška, nes natūralios vilnos su šilko ar lino priemaiša audiniai labai šilti, estetiški, ilgaamžiai.
Viena Panevėžio siuvimo įmonė, siuvanti gaminius užsieniui, daug metų užsako audinių, kurių sudėtis – 40 proc. vilnos ir 40 proc. lino, kiti pageidauja vilnos su šilku, treti – aksomo tipo, gobelenų, suveltos vilnos audinių. Škotų firma užsakė daug tamsiai žalios spalvos languoto audinio rietimų tradiciniams vyrų sijonams, į Švediją iškeliauja rietimai vilnos ir lino audinių, iš kurių bus siuvami lengvi ir šilti paltai, puspalčiai. Prancūzams reikia juodai baltais kvadratais ir tokių pat spalvų žirniukais išausto lengvo vilnos ir lino audinio.
„Užsakymai labai įvairūs. Į Vakarų valstybes keliaujančių audinių paletėje vyrauja pastelinės, natūralios spalvos, ramūs raštai. Tai – prabangos ir elegancijos požymiai“, – sakė D. Griškienė. Nuo užsakymų lieka audinių, nes išaudžiama kiek daugiau. Taigi įmonė turi savo „butiką“, kuriame – pledai, šiltos ir šventiniam vakarui derančios skraistės, moteriški ir vyriškiai šalikai bei daug kitokio turto.
„Vietiniams, turiu mintyje, miestelio žmonėms, mes nelabai įdomūs. Matyt, jie fabriko produkcijos prie kelis dešimtmečius persisotinę. Nors dabartinių audinių kokybė nuo senųjų skiriasi kaip diena ir naktis“, – svarstė padalinio vadovė. Išlydėdama ji pasidžiaugė, kad ilgą istoriją turintis fabrikas nepražuvo, ir patikino, kad jis tikrai gyvuos, nes Juodupės audinių kokybė daugelyje valstybių užsitarnavo gerą vardą. Tą patvirtina kasmet Frankfurte prie Maino vykstančioje tarptautinėje tekstilės parodoje sulaukiamas audinių žinovų dėmesys, kuris vėliau virsta verslo sutartimis.
Projektą iš dalies remia
O dirbantiems žmonėms atlyginimus mokat.