Centras ir dvaro sodyba – unikalus junginys
Istorikų nuomone, tokia aikštė, kokia matoma dabar – Lietuvos klasicizmo epochos urbanistinis objektas, susiformavo XVIII a. pabaigoje, kai Rokiškį valdė grafų Tyzenhauzų giminė. Gerokai nušiuręs miestelis dažnai keitė savininkus, ėjo iš rankų į rankas, tačiau, valdomas turtingos ir galingos giminės, Rokiškis pamažu pradėjo atsigauti, juolab kad nuo 1770 m. Tyzenhauzai nusprendė jo niekam nenuomoti, o įrengti čia savo rezidenciją. Todėl jau 1797 m. Rokiškyje buvo pasodintas parkas, 1801 m. baigti statyti nauji klasicizmo stiliaus rūmai. Jie turėjo didžiulės įtakos naujam Rokiškio miesto veido kurti.
XVIII a. antrojoje pusėje Lietuvoje paplito klasicizmo stilius. Dvarų sodybos ir miestų centrai jungėsi, kūrėsi vieningi ansambliai. „Rokiškio ansamblis – puikus tokios kompozicijos pavyzdys. Jo plane ypač ryški kilometro ilgio esplanada, galais atsiremianti į bažnyčią ir dvaro rūmus. Tokia ilga ašimi Rokiškis ir išsiskyrė iš kitų Lietuvos ir kaimyninių valstybių miestelių, tapo saugotinu urbanistikos paminklu. Senoji turgaus aikštė, likusi ašyje, išsiplėtė į stačiakampį. Joje toliau kirtosi svarbiausi keliai, vedantys į Vilnių ir Rygą“, – pasakojo buvusi ilgametė muziejininkė Ona Mackevičienė ir pridūrė, kad aikštėje toliau koncentravosi miestelio ekonominis, politinis bei kultūrinis gyvenimas. Rokiškėnų pamėgta susibūrimo vieta ir toliau liko miestelio širdimi.
Aikštė – šurmulinga, bet labai netvarkinga
Duomenų apie pačią pirmąją aikštę, jos kūrėjus muziejaus rinkiniuose nėra. Daugiau žinių galima rasti tik narpliojant XIX a. pr. Rokiškio dvaro archyvą, studijuojant to laikotarpio piešinius. Pasak O. Mackevičienės, net XX a. pr. Rokiškis buvo dar gana skurdus ir purvinas. Gatvės buvo neapšviestos, sunkiai išvažiuojamos, jose telkšojo balos, kuriose turškėsi antys. Muziejininkų nuomone, dėl to kalta buvo prasta lietaus kanalizacija. Toks vaizdas „puošė“ ir tuometinę Nepriklausomybės aikštę, kuri ilgą laiką buvo vadinama Turgaus aikšte.
„Kur kas daugiau duomenų apie Rokiškio aikštę rasta muziejaus saugomose XIX a. pab. – XX a. pr. fotografijose. Jose užfiksuoti svarbiausi visuomeniniai įvykiai, kultūriniai renginiai, čia įsikūrusios įstaigos, parduotuvės, jų vitrinos. Muziejaus archyvuose yra nemažas pluoštelis nuotraukų, kuriose užfiksuotas turgaus šurmulys. Iš jų galima spręsti, kad į turgų pėsčiomis ir „važiuoti“ traukdavo visi Rokiškio apylinkių gyventojai“, – dėstė istorikė. Remiantis šaltiniais ir amžininkų pasakojimais, tada turgus buvo savotiška pramoga ir galimybė pasižmonėti – aikštė atgydavo nuo garsios prekybininkų reklamos, vaikiščių padėjėjų šūkaliojimų, arklių žvengimo, parduodamų paukščių klegesio. Vos išsiskirsčius turgui, aikštės grindinys būdavo greit iššluojamas, smėliu barstomos negrįstos vietos. „Tuometinis apskrities viršininkas Vladas Rozmanas buvo griežtai nurodęs, kokia turi būti aikštės priežiūra bei tvarka. Deja, dar XX a. pr. fotografijose matyti, kad aikštė buvo netvarkinga. Jos vaizdas nekėlė jokio pasigėrėjimo: vežimų ratų išmintose duobėse buvo pilna vandens, prikalinėta aplūžusių medinių stulpų atvykusių valstiečių arkliams pririšti. Šonuose iškasti grioviai vandeniui nutekėti, o pėsčiųjų patogumui per juos permesti tilteliai“, – apie netinkamą aikštės priežiūrą pasakojo buvusi muziejininkė.
O. Mackevičienės žodžius patvirtina ir amžininko Stasio Mieliausko užrašyti prisiminimai. Rokiškėnas pasakojo, kad, pasibaigus turgui ir išvažiavus kaimiečiams su arkliais, aikštėje likdavo arklių mėšlo krūvos ir didžiulė smarvė. Tuomet į aikštę ateidavo moterys iš Radutės ir šluodavo, o miestelio ugniagesiai jų mašinos žarna nuplaudavo nešvarumus. Smarvė ir nešvarumai, anot S. Mieliausko, buvo viena iš priežasčių, kodėl daugelis rokiškėnų negailėjo, kai pokario metais buvo ardomas grindinys „brukas“ ir sodinamas skveras.
Turgaus dienos ir taksi
Nors ypatinga švara nepasižymėjusi, aikštė ir anuomet buvo didžiulis traukos centras, kuriame virte virė gyvenimas. Aplinkui ją – daugybė kioskų ir parduotuvių, priklausiusių žydų tautybės prekeiviams. S. Mieliauskas prisiminimuose pasakoja, kad turgaus dienomis išilgai aikštės išsirikiuodavo arkliais pakinkyti vežimai, atvežę iš kaimų įvairiausių žemės ūkio prekių. Norintieji pardavinėti turėjo mokėti mokestį. Veiksmas vyko visoje aikštėje. Čia galėjai įsigyti keramikos dirbinių, šviežios žuvies, kuri, pasak amžininko liudijimų, brangiausiai kainuodavo prieš šv. Kalėdas ir Velykas. Net apie aikštėje esantį šulinį būriuodavosi moterys su pilnomis pintinėmis. O ten, kur dabar yra „Gimtojo Rokiškio“ redakcija, buvo įsikūrusi didelė ir graži vaistinė.
Jau tuomet Nepriklausomybės aikštėje buvo dvi taksi stovėjimo aikštelės: arkliais kinkytos „lineikos“ ir vežimai bei modernūs taksi automobiliai, kurie važinėdavo tik šiltuoju sezonu, nes žiemą keliai nebūdavo valomi. Automobiliu žmones ėmė važioti broliai Romas ir Balys Zizai. Remiantis pasakojimais, broliai tikrai neblogai uždirbdavo. Taksistu buvęs S. Mieliauskas prisiminimuose pasakojo, kad taupumo sumetimais vietoje benzino naudotas spiritas. Nors ši kuro alternatyva buvo draudžiama, policininkai apie techniką nusimanydavo menkai ir neatskirdavo, kuo automobilis varomas.
Šulinio istoriją žinojo kiekvienas
Rokiškio miesto aikštės istorija neatsiejama nuo joje buvusio šulinio. Jo atsiradimo istorija įdomi. Muziejaus ir bažnyčios archyvuose yra duomenų, jog po 1863 m. sukilimo sudegė Rokiškio bažnyčia. Caro administracija už paramą sukilimui, bausdama Rokiškio grafus ir rokiškėnus, vietoj sudegusios bažnyčios nusprendė statyti cerkvę, tik ne ant buvusios bažnyčios pamatų, o labiau į aikštės vidurį. Grafas Reinoldas Tyzenhauzas, sužinojęs caro administracijos planus, pasikvietė rokiškėnus, per naktį iškasė šulinį, kuris išliko ir tarpukario metais. Prie jo mėgdavo rinktis jaunimas, vaikai, atsigaivindavo į miestą iš kaimo atvykę žmonės. „Prisiminimai apie aikštės šulinį taip įsirėžė į rokiškėnų atmintį, kad jo istoriją galėjo papasakoti kiekvienas gyventojas“, – neabejojo istorikė.
Permainų vėjai prasmės nesumenkino
Rimtesni Rokiškio miesto aikštės tvarkymo darbai prasidėjo tik paskelbus nepriklausomybę ir suteikus miesto teises. 1923 m. Nepriklausomybės aikštė buvo pradėta grįsti, kloti šaligatviai. Aikštėje priešais bažnyčią buvo įrengtas skveras, pasodinti gėlynai, o 1931 m. pastatytas kraštiečio skulptoriaus Roberto Antinio (vyresniojo) paminklas Nepriklausomybei atminti.
„Rokiškis greitai statėsi – iki 1928 m. mieste buvo pastatyta 180 naujų namų. Naujos statybos iš esmės nepakeitė miesto centro klasicistinio plano. Tarpukario laikotarpiu Nepriklausomybės aikštė ir toliau išliko ekonominio, visuomeninio gyvenimo centru. Čia koncentravosi parduotuvės, likusios tuose pačiuose dar Tyzenhauzų statytuose Prekybos namuose, bankai, namus statėsi turtingieji fabrikantai (Izraelis Zametas), inteligentai. Čia rokiškėnai pasitiko į svečius atvykusį prezidentą Antaną Smetoną, ministrą pirmininką Juozą Tūbelį bei kitus aukšto rango valstybės tarnautojus“, – kalbėjo O. Mackevičienė.
Pasak istorikės, pokaris Rokiškio miesto aikštei buvo didžiųjų permainų metai. Pirmiausia pasikeitė jos pavadinimas – ji tapo Tarybų aikšte. Maža to, buvo pasikėsinta į jos gražiąsias erdves. „Kad nesimatytų bažnyčios ir dvaro rūmų, buvo nuspręsta aikštę apželdinti, užsodinti menkaverčiais krūmais, greit augančiais medžiais. Apie 1950 m. buvo išardytas aikštės grindinys, visas plotas išartas ir prisodinta prastai prižiūrimų gėlynų. Senųjų medinių XIX a. pastatų vietoje atsirado stalinistinio, brežnevinio laikotarpio statinių. Laimė, nebuvo pasikėsinta į senuosius mūro pastatus, išliko kai kurie medinukai. Liko aikštėje ir Nepriklausomybės paminklas“, – apie pasikeitimus kalbėjo pašnekovė.
„Arka“ – rokiškėnų dovana miestui
Pagaliau senoji Rokiškio aikštė sulaukė Sąjūdžio mitingų, nepriklausomybės atkūrimo. Muziejininkai fiksavo viską, kas tik įdomesnio joje vyko. Artėjant 1999 m. – Rokiškio 500 metų jubiliejui, rokiškėnai nusprendė grąžinti istorinei aikštei buvusį grožį. Didieji aikštės atstatymo darbai buvo pradėti 1998 m. vasarą. Juos muziejininkai užfiksavo ne tik fotografijose, bet ir kino juostoje. „Pagal architekčių Giedrės Miknevičienės ir Marijos Ptašek projektą aikštėje reikėjo iškirsti menkaverčius medžius, išrauti krūmus, vietoj nevykusių želdinių, dirbtinai atsiradusių pokario metais, grąžinti aikštės grindinį. Sutvarkius aikštę, joje atsirado dar vienas paminklas. Tai skulptorių Leono ir Gedimino Žuklių bei architekčių Nijolės Bučiūtės bei Lados Makejevaitės suprojektuota „Arka“, gražiai įaugusi į senosios Rokiškio miesto aikštės erdves. Paminklas buvo miestiečių dovana gimtojo Rokiškio 500 metų jubiliejui. Tvarkant aikštę, nebuvo pamiršti jos pastatai. Juos restauravus čia įsikūrė visuomeninės paskirties įstaigos. Dabar rokiškėnai pagrįstai didžiuojasi savo Nepriklausomybės aikšte – bene labiausiai lankoma miesto vieta ir kultūros paveldu“, – sakė muziejininkė O. Mackevičienė.
Projektą iš dalies remia
