Vebrių kaimo (Panemunėlio sen.) pažiba – penkiasdešimt aštuonerių medžio drožėjas Romualdas KAMINSKAS. Aplinkiniams jis geriau žinomas kaip buvęs Panemunėlio linų fabriko, vėliau – kooperatyvo direktorius. Verslui bankrutavus R. Kaminskas save atrado medyje… Ir per beveik dešimtmetį su šia žaliava „žaisdamas“ drožėjas prikūrė tokių dalykų, kuriais net pats stebisi: kryžiai, šaukštai, knygos-dėžutės, kraičio skrynios…
Pirmojo šaukšto nebeturi
R. Kaminsko drožyba, kaip dažniausiai būna medžio drožėjų biografijoje, prasidėjo nuo šaukšto. „Man visada labai patiko medis. Pagalvojau, kodėl nepabandžius? Ėmiausi, kaip man atrodė, paties paprasčiausio – išdrožti šaukštą. Neturėjau jokių drožybos įrankių, tik peilį ir kaltą. Paaiškėjo, kad darbas kur kas sudėtingesnis nei maniau… Taip jo ir nebaigiau. Ruošinys daug metų mėtėsi namuose, su juo vaikai labai mėgo žaisti, o vėliau kažkur pradingo“, – apie pirmąjį bandymą tapti medžio drožėju pasakojo Romualdas.
Bankrotas atvėrė duris į medžio pasaulį
Bankrutavus Panemunėlio linų kooperatyvui, beje, pirmajam kooperatyvui šalyje, R. Kaminskas puolė į neviltį. Bet, kaip sakoma, vienoms durims užsidarius atsivėrė kitos: prisiminė svajonę save išbandyti medžio drožyboje. „Dabar galiu drąsiai sakyti, kad medis mane išgydė“, – prisipažino R. Kaminskas, seniai nebeturintis laiko prisiminimams apie žlugusį linų verslą, nežinią dėl ateities ir patirtus išgyvenimus.
Nuo stalo
Įsigijęs keletą būtiniausių medžio apdirbimo įrankių, jis ėmėsi stalo: išraižė jo kojas, sukonstravo stalviršį, išdailino, išpjaustinėjo… Tada atrodė, kad darbas puikiai pavyko. O dabar į jį, tebestovintį namuose, pažiūrėjus, sako, kad sarmata… Mat per keletą metų bendravimo su medžio drožėjais Romualdas perprato medžio subtilybes ir medyje atrado save… Jo rankose gimsta patys įvairiausi dirbiniai: nuo buityje naudojamų rakandų, baldų iki prabangių dovanų – stilizuotų knygų-dėžučių, kryžių, aplinkos puošybos skulptūrų, švilpynių, tarškynių, lentelių, dėklų kiaušiniams, peiliams, rankšluosčių kabyklų. „Kam kas patinka. Kiekvienas mano darbas – labai individualus, galima sakyti, proginis… Jeigu šaukštas, tai pagal žmogaus, kuriam jis skirtas, profesiją ar pomėgius. Pavyzdžiui, muzikantėms Laimai Bieliūnienei mano drožto šaukšto kotelis – kanklės, Vilijai Urbonienei – gitara, Oksanai Sadauskienei – smuikas“, – darbų detalių paslaptį atskleidė R. Kaminskas. Darbai ne tik praktiški. Drožėjo sukurta nuotaikinga medžio skulptūra – varlė – papuošė vienos sodybos kūdros krantinę. Tokių personažų Romualdo dirbtuvėse gimsta dažnai. Išvardinti jo darbų, sukurtų per beveik dešimtmetį, galeriją reikėtų daug laiko. Tarp jų savitumu išsiskiria medinės knygos-dėžutės. Jas pagaminti reikia ne tik daug išmonės, laiko, bet ir didžiulio kruopštumo. „Visa, kas išraižyta, išdrožta ant knygos viršelio, yra realybėje. Giminaičiui, aistringam žvejui, jubiliejaus proga sukūriau medinę knygą, kurios viršelyje – jo sodyba ant ežero kranto ir jis pats su meškere. Nuvažiavau, nufotografavau ir išdrožiau lygiai taip, kaip yra natūroje, su smulkiausiomis detalėmis“, – dėstė Romualdas, pridūręs, kad jau pati dovana gana brangi, tad į knygos-dėžutės vidų jau nieko nebeįdėjo… Jo medinių knygų galerijoje – Rokiškiui, Čedasams, įmonėms dedikuoti viršeliai, kuriuose išraižytos bažnyčios, įmonių pastatai ir logotipai. Beje, kurti medines knygas idėja „pasigauta“ iš Ignalinos krašto medžio drožėjo Gintaro Černiaus, iš kurio Romualdas išmoko daug medinės kūrybos subtilybių. Tik tai, ko išmoko, panemunėlietis perleido „per save“ ir darbai įgavo individualumą.
Raganos taip ir nebaigė
Drožė Romualdas ir raganą, bet kažkodėl jos nebaigė: „Tebeguli ji ketverius metus kampe, rankos nelimpa baigti… Gal medis ne toks? Norėjau pagaminti ją sukumpusią, bet nepavyko. Kas žino, kas iš šio ruošinio vėliau gims? Gal karalaitė, princesė, o gal dar kas nors?“ Prieš kelerius metus pašnekovui gimė idėja gaminti kraičio skrynias. „Pagalvojau: „Kodėl gi nepabandžius?“ Tie kuparai su tautiniais raižiniais – žvaigždutėmis, gėlėmis, paukščiais mane seniai žavėjo“, – apie naują kūrybos etapą dėstė R. Kaminskas. Pirma gimė kraitiniai kuparėliai-dėžutės, o neseniai Romualdo medinį pasaulį papildė ir išsvajotosios kraičio skrynios: išraižytos, masyvios, apkaustytos metalu. Visai kaip senosios, kuriose jaunamartės susikraudavo savo kraitį. Tiesa, Romualdas aklai nesilaiko tradicijų – jo kraičio skrynios, kaip pats sako, šiek tiek sumodernintos, pritaikytos šiuolaikiniam žmogui. „Tai lyg folklorinis popsas“, – komentavo R. Kaminskas. Gamindamas kryžius jis paiso nuostatos, kad ant jo būtų kuo mažiau „findikliuškių“, nes kryžiaus prasmė ne gausybėje puošmenų, o pačiame medyje ir, žinoma, Kristaus Kančioje…
Prisilietimas prie medžio – ilgas procesas
Kiekvienas Romualdo dirbinys pradedamas nuo eskizo. Bet pirminis planas nuolat kinta, nes bedirbant kyla vis naujų minčių ir idėjų. Jeigu raižinio gėlė ar žvaigždutė pasirodo vieniša, prie jos skaptuojami papildomi puošybos akcentai. O ir medį pasirinkti reikia labai atsargiai. „Iš sakingo negaminsi nei kraičio skrynios, nei šaukšto. Man labai patinka dirbti su ąžuolu, obelimi, kriauše. Ąžuolas – kietas medis, bet viskam tinka. Obelis – ypatinga, nėra aiškiai išreikštų rievių, mediena vienalytė, nors kieta, bet lengvai pasiduoda ir nušlifuota labai gražiai blizga. Ypatingas medis – ieva, iš jos išdrožti šaukštai išsiskiria baltų ir juodų atspalvių deriniais. Tiesa, turi specifinį kvapą, bet tik iki tol, kol medis išdžiūsta“, – medžio apdirbimo specifiką dėstė Romualdas, pridūręs, kad iš kiekvieno medžio galima sukurti puikių darbų, tik reikia tinkamai medieną pasirinkti.
Apie eilėraščius, gyvenimą dirbtuvėje ir paieškų filosofiją
Rokiškio krašto muziejuje dirbantis R. Kaminskas pažįstamas ir dėl kito pomėgio. Bet kokia proga – būtų tai labai garbingi muziejaus svečiai ar edukacinių programų dalyviai, jis skaito poeziją. Ją taip priderina prie esamos situacijos, jog nekyla abejonių, kad posmai ką tik sueiliuoti. „Tai ne mano eilės. Turiu dabar prisipažinti, kad skaitau svetimas, tik nespėju prisipažinti, kad jos ne mano“, – apie eilėraščių autorystę šmaikštavo Romualdas. Beje, poezija jį užvaldė labai seniai ir labai atsitiktinai. Kartą bandant namuose užkurti stačiamalkę krosnį į jo rankas pateko senas žurnalas, kuriame buvo išspausdintas eilėraštis mediniam šaukštui: „Perskaičiau ir pagalvojau: „Kodėl gi aš negaliu?“ Taip Romualdo širdyje ir prasidėjo medžio bei poezijos bendrystė. Romualdas juokiasi: nors namuose jo rankų darbo baldų, rakandų yra nemažai, bet jo gyvenimui labiau tiktų posakis „batsiuvys be batų“. Mat užmojų ir prašymų turi tiek, kad šeimos reikmėms nebelieka laiko: „Žmona Irena dažnai priekaištauja, kad ji vis viena ir viena. Kai nedirbu muziejuje, užsidarau savo dirbtuvėje ir į kambarį grįžtu prieš vidurnaktį. Kai reikia pavalgyti, žmona paskambina.“ Ar jis jaučiasi esąs talentingas medžio meistras? „Vis dažniau girdžiu pagyrų, bet kai mane pavadina menininku, sutrinku. Koks gi aš menininkas? Bet kai pasižiūriu į savo darbų nuotraukas, net pats nustembu: „Nejaugi aš tokius sugebėjau sukurti?!“ – nuoširdžiai apie save, atrastą medyje, atviravo Romualdas. Savo patyrimu jis noriai dalijasi su vaikais, ateinančiais į muziejaus edukacines pamokas. Pasak R. Kaminsko, vieni jų iš karto „užsikabina už medžio“, kitų darbas su medžiu visai nežavi. „Kiekvienas žmogus save atranda pats. Taip ir turi būti, dėl to gyvenimas tik įdomesnis ir įvairesnis“, – filosofiškai pokalbį apie gyvenimą su medžiu užbaigė savamokslis medžio drožėjas.
Projektą iš dalies remia
Turiu pataisyti. Mano žodžiai buvo tokie:
…..kuriame buvo išspausdintas N. Laurusevičienės eilėraštis „Medinis šaukštas“: „ Išmokau jį mintinai ir pagalvojau: „ Kodėl gi aš negaliu skaityti poezijos”. Man buna gėda , kai užmirštu pasakyti kieno tos eilės. Kartais ir nepamenu kieno. ( Yra ir tokių, kurių net nežinau kieno).