Grybautojų mitai
Pasakojo, kad yra pasitaikę grybų užtikti tiek, kad nebebuvo kur dėti, o palikti gaila – tai nusimovę kelnes užrišo galus ir pilnas prikrovę baravykų ir raudonviršių. O rudmėsių kartais būna tiek, kad net tingisi rinkti. Rudenį baravykus neva vežą dėžėmis.
Pamatę, kad mūsų, naujokų, akys sublizgo iš azarto, pritildę balsus pridūrė, kad viskas turi savo kainą. Salagiris – nėra lengvas miškas, baugus, klaidus, gali ilgam pasiklysti ir neaišku, ką ten sutiksi ir kaip ten bus. Bet per daug neaiškino ką – leido įsisiūbuoti fantazijai.
Salagirio miškas man tuomet pasirodė tikrai įspūdingas – toli gražu nepriminė švarių Dzūkijos pušynų, kurie atrodo bekraščiai, bet tokie jaukūs. Salagiris kitoks – su eglių prieblanda, neišbrendamais beržynais. Baravykų ieškojom tiesiog šliuožomis, landžiodami po žemai nukarusiomis eglynų šakomis – net galvos negali pakelti, kad apsidairytum, kur atsidūrei. O pagaliau pakėlęs galvą gali nebesuprasti, kur esi. Beržynai, gausūs tarsi iš grybų katalogo nužengusių raudonviršių, apskritai man pasirodė nemieli – apaugę brūzgynais, aukšta žole, kuria einant geriau ir nesigilinti, kas ten po kojomis gali tūnoti.
Ne kartą tuose brūzgynuose ar eglynuose užtikau stambių, švariai nugrandytų žvėrių kaulų – na, kas ten ir kada puotavo, lieka tik spėlioti ir baugiai dairytis pro petį. Ir išgertų paukščių kiaušinių nuolat užtinki – gal gyvačių būta? Pažįstami tokių būgštavimų nesistengė paneigti, atvirkščiai, įvairiomis užuominomis ir nutylėjimais pridengė Salagirio mišką baugia mistikos skraiste: apie kaukiančius vilkus, tykančias lūšis, šliaužiojančias gyvates.
Iš pradžių net savo šešėlio tame miške bijojau. Tiesa, jokio žvėries ar gyvatės neteko matyti ar sutikti, tik įvairius pėdsakus, kad jų ten esama.
Miškas tvarkomas pavyzdingai
Laikui bėgant Salagirį prisijaukinau, o ir daug kas jame pasikeitė per tuos dvidešimt metų. Daug miško iškirsta, senųjų grybaviečių nebeliko ir kelnių mautis dėl grybų tikrai nebereikia, užtat grybautojų kasmet daugėja ir sezono metu jautiesi kaip atvykęs į atlaidus – mašina prie mašinos. Dar pjūklai cypia – kertami seni medžiai, medvežės atnaujintais ir sutvarkytais keliukais bilda. Ir vis daugėja kirsti sužymėtų medžių. Kažin, svarsto grybautojai, Salagiris dar išliks?
Nuo to, nuo kirtimų, ir pradėjom pokalbį su Kamajų girininku Sigitu Markevičiumi, kuris iš karto nuramino – Salagirio miškas tvarkomas pavyzdingai, pagal griežtas miškotvarkos taisykles ir jokio savivaliavimo nėra. „Mus nuolat kontroliuoja, kontroliuojančiųjų net daugiau, negu dirbančiųjų. Ir niekada, jokiu atveju dėl Salagirio tvarkymo nebūta nė menkiausios pastabos“, – užtikrina girininkas.
Miškas – ūkinės paskirties
Pasak S. Markevičiaus, Salagirio miškas, kuris užima 1 400 ha, iš jų – apie 300 ha privataus, yra ūkinės paskirties, ketvirtos grupės. „Tai reiškia, kad tiesioginė jo paskirtis – medienos auginimas ir ruošimas. Todėl pagal miškotvarkos taisykles ir planus mes nuolat kertame brandžius medžius medienai, kartu – nuolat mišką atnaujiname, kirtimus apsodindami jaunais medeliais. Taigi miškui išnykti jokios grėsmės nėra“, – komentavo girininkas ir pridūrė, kad daugiausia kertami beržai ir drebulės, o baravykai mėgsta eglynus. „Taigi grybautojams nėra ko nuogąstauti. Tik šiemet grybų mažiau dėl sausos vasaros, o ir rudeniniams – dar ne laikas“, – pastebi girininkas.
Kaip teigė S. Markevičius, beveik pusę Salagirio miško– 40–50 proc. – užima eglynai, šiek tiek mažiau – beržynų ir drebulynų. „Pagal taisykles egles galime kirsti tik 71 metų, beržus – 61, drebules – 41. Vėliau jų mediena prastėja, įsimeta puvinys, taigi ir medienos kaina mažėja. Mišką reikia atnaujinti, kitaip medienai jis nebetiks. Čia kaip su kiaulėmis, daugiau kaip dešimt metų auginto gyvulio mėsos vargu, ar benorėtum“, – juokavo girininkas.
Nelieka neapsodinto nė hektaro
S. Markevičius sakė, kad kirtimų vietoje per trejus metus pasodinami jauni medeliai. „Nerastumėte nė vieno kirtimo, kuris apaugęs šabakštynais ar avietynais. Sodiname eglaites, beržus, juodalksnius. 60 proc. atsodiname, likusią dalį paliekame savaiminiam ataugimui. Atauga eglės, beržai, drebulės. Esame Salagiryje užveisę 12 ha ąžuolyno. Tiesa, šiais metais kai kurie sodinukai neatlaikė sausros, žuvo apie 30 proc. sodinukų, teks atsodinti“, – pastebi S. Markevičius, kviesdamas apžiūrėti pavyzdingai tvarkomo Salagirio miško, klestinčių jaunuolynų ir linksmai siūlydamas lažybas – jei rastume neatsodintų kirtimų, mūsų naudai surengs balių.
Salagiryje – komercinės medžioklės plotai
S. Markevičius sako, kad Salagiryje galima komercinė medžioklė. Irgi – viskas pagal taisykles. „Galima registruotis komercinei medžioklei, išduosime leidimą sumedžioti atitinkamą kiekį tam tikrų žvėrių už tam tikrą mokestį“, – sako girininkas.
Projektą iš dalies remia
