Šalis, turinti mistinę aureolę
Airija Loretai visada atrodė mistinė šalis. Studijuodama dažnai klausydavosi grupių U2, Cranberries, dainininkės Sinead O’Connor įrašų. Šie atlikėjai jai atrodė tarsi tolimos žvaigždės ir Airija nuolat rūpėjo. „Turėjau neblogą darbą – Rokiškio darbo biržoje dirbau profesinio orientavimo specialiste. Kai atsirado galimybė išvažiuoti, aplinkiniai stebėjosi, kodėl apsisprendžiau. Buvau laiminga čia, viskas ėjosi gerai, bet norėjosi pamatyti, kaip yra svetur. Man labai patiko anglų kalba, norėjau ja išmokti kalbėti taip, kaip šneka vietiniai, mokėti ją iš tikrųjų, o ne tik iš vadovėlio“, – pradėjo pasakoti Loreta. Mokykloje ji mokėsi vokiečių kalbą, bet mama visada norėjusi, kad dukra kalbėtų angliškai. Tuometinėje Rokiškio aukštesniojoje pedagogikos mokykloje Loreta studijavo vokiečių, bet paraleliai mokėsi anglų. „Galėjai pasirinkti – tik pasėdėti paskaitose arba išmokti. Aš pasirinkau rimtai išmokti. Vieną vasarą pasiėmiau Ernesto Hemingvėjaus knygą „Kam skambina varpai“, atsiverčiau žodynėlį, pradėjau skaityti ir knygoje ėmiausi dėlioti lapelių ten, kur rasdavau nežinomą žodį. Kai baigiau skaityti, ji buvo „išsiskleidusi“ nuo lapelių. Tai vyko dar prieš studijas aukštojoje mokykloje“, – taip pirmąją anglų kalba perskaitytą knygą prisiminė pašnekovė.
Taigi užsienio kalba nebuvo kliūtis, dėl kurios Loreta būtų atsispyrusi magiškai Airijos traukai. Ir išvyko.
Geri laikai
„Apsistojau mažame miestelyje vakarinėje Airijoje. Jį dar ir šiandien laikau savo airiškąja gimtine. Taigi turiu dvi bambagysles – vieną Lietuvoje, kitą Airijoje. Jos nenusikerpa. Į Airiją važiavau su draugu, ten pažįstamų neturėjau. Vykau nežinodama kur. Pirmą dieną apsižiūrėjau: aplinkui laukai, daug karvių ir avių. Antrą dieną susiradau biblioteką, išsispausdinau savo gyvenimo aprašymą (juk kažkur reikėjo dirbti) ir perėjau pagrindine miesto gatve. Jinai ilga kaip pagrindinė Rokiškio gatvė. Kol perėjau nuo vieno galo iki kito, gavau tris darbo pasiūlymus. Pasirinkau parduotuvėlę, kurioje buvo prekiaujama viskuo: knygomis, raštinės reikmenimis, laikraščiais, tabaku… Tik man buvo juokinga, kai savininkas, paėmęs dvi prekes nuo lentynos, paklausė, ar moku sudėti kainas. Paklausiau, ar jis skaitė mano CV. Nusijuokėm. Dirbau kasose ir salėje kartu su airėmis. Po trijų mėnesių man pasidarė nuobodu ir pasiteiravau, ar savininkas turi kokio nors įdomesnio darbo. Pasitaikė proga – iš biuro išėjo darbuotoja, tad jos laisvą vietą pasiūlė man. Nuo 7 val. ryto iki pietų dirbdavau parduotuvėje, o po pietų – biure. Po kurio laiko dar susiradau kitą darbą italų restorane. Susidarė anekdotiška situacija: tie patys žmonės parduotuvėlėje ryte perka laikraščius, o vakare pas mane ateina pavalgyti vakarienės. Gautą atlyginimą taupydavau, o gyvendavau iš arbatpinigių, nes vienintelė restorane mokėjau kalbėti angliškai, tad galėjau su klientu pajuokauti. Apskritai mėgstu bendrauti su žmonėmis“, – linksmai apie vieną gyvenimo etapą pasakojo Loreta.
Ji įsitikinusi, kad nuoširdus bendravimas svarbus tiek užsienyje, tiek Lietuvoje.
Knygų ir atvirukų pasaulyje
Įtemptą darbo grafiką – nuo 7 val. ryto iki 12 val. nakties – Loreta atlaikė aštuonis mėnesius. „Tada lietuvaitei persivertė vertybės galvoje ir ji suprato, kad ne pinigai yra laimė“, – su humoru situaciją vertino moteris. Ji apsisprendė dirbti tik knygyne, o po kurio laiko pasikeitė aplinkybės – savininkas nusipirko patalpas kitame mieste ir ruošėsi atidaryti dar vieną knygyną. Pamačiusi, kad dedamas skelbimas ir ieškoma vadovo, Loreta nutarė pabandyti. Pasisekė. Sutiko ne dėl didesnio atlyginimo, o dėl to, kad laukė naujas iššūkis ir fantastiška galimybė skaityti knygas anglų kalba. Visas, kurias tik nori. „Vadovas leido man užsisakyti ir įsigyti knygų už savikainą, todėl skaičiau viską, ko širdis geidė. Kai įrengė parduotuvę, knygynų tinklo darbuotojai padėjo knygas sudėti į lentynas. Galvoju – prieis žmogus prie manęs ir sakys, kad nori tokios ar anokios knygos. Kaip aš jam pasakysiu, kur ieškoti, jei net nežinau, kaip ji atrodo? Praėjo mėnuo, antras. Stovėjau ir juokiausi iš tos minties, nes tada jau žinojau, kiek knygų, kada gavau ir kurioje lentynoje jos guli“, – linksmai pasakojo moteris.
Darbo metu popiet atsiradusią laisvesnę valandą ji išnaudodavo skaitymui, ypač daug skaitė namuose. Ji prisipažįsta sutikusi daug įdomių žmonių.
Tačiau po kurio laiko aplinkybės vėl pasikeitė: „Iš pedagogės tapau prekybininke, visą tą laiką praleidau prekybos srityje, bet nedideliame mieste įkurtą knygyną teko uždaryti. Juokavau, kad aš atidariau, aš ir uždariau. Tada pasižadėjau sau tris mėnesius nedirbti.“
Tapusi bedarbe, susipažino su ispane, kuri ateidavo į namus mokyti ispanų kalbos. Netrukus Loreta sužinojo, jog reikalingas atvirukų parduotuvės vadovas. Ji tik po savaitės įdėjo CV norėdama pažiūrėti, ar bent atsakys, nes tuo metu buvo apmažėję darbų. Interviu dėl darbo vyko kitądien. Pasisekė.
Apie šį periodą išlikę daug gerų prisiminimų: „Iš knygų nėriau į atvirukų pasaulį. Airijoje, Amerikoje jie didelis dalykas, svarbiau nei dovana. Atvirukų parduotuvėje dirbau trejus metus, tada išsikėliau gyventi į Dubliną.“ Jame pagyvenusi daugiau nei mėnesį, sulaukė to paties atvirukų parduotuvių tinklo savininko skambučio, kviečiančio dirbti jau Dubline. Tuomet pasitaikė dar vienas interviu dėl darbo, tad svarstė: eiti pas tą savininką, kurį pažįsta ir kuriuo pasitiki, ar bandyti pradėti iš naujo. „Pasirinkau tą, kurį pažįstu. Rajonas nekokios reputacijos. Prekiaudavome ne tik atvirukais, bet ir dovanomis bei „Yankee“ žvakėmis. Pastarąsias kai kurie „lankytojai“ vogdavo pagal užsakymą. Mes tą prekę išėmėm iš prekybos ir po pusės metų parduotuvėje pradėjo lankytis visai kitokie klientai. Matyt, toks tokį traukia. Prasidėjo asmeninės draugystės, net žinojau, kada kieno gimtadienis“, – neslėpė Loreta, iš viso užsienyje turėjusi tik du darbdavius.
Nuo patarimo klausytis kvėpavimo iki jogos
Airijoje išmoko ir jogos pagrindų, dirbo vaikų jogos mokytoja. Nuo ko tai prasidėjo? Gyvendama Galway mieste, laisvalaikiu metus mokėsi holistinio masažo mokykloje. Joje nuobodžiausia buvusi anatomija.
„Kai nebedirbau dviejuose darbuose, žiūrėjau, kaip airės moterys vakarais vaikšto. Galvojau, kokios kvailos, taigi gali bėgioti. Jų vietoje pabandžiau įsivaizduoti save – perbėgčiau per gatvę ir uždusčiau. Pradėjau ir aš vaikščioti, pabėgioti. Po poros mėnesių kasdien nubėgdavau 15 km. Su ausinukais ausyse. Skambinu Gintautui Dainiui (rokiškėnui fotografui – aut. past.): „Žinai, pradėjau bėgioti, geros muzikos klausausi.“ Jis mane pakvailino sakydamas, kad išsiimčiau ausines ir klausyčiausi savo kvėpavimo“, – apie pradžią kalbėjo dabar jogos mokanti moteris.
Vėliau ją sudomino, kur eina moteriškės, nešinos kilimėliais. Išsiaiškino – jos lanko jogą. Taigi Loreta natūraliai pradėjo domėtis joga, lankyti užsiėmimus. Dubline surado jogos namus su įkvepiančia savininke, lankė jogos mokytojų kursus. Suaugusiųjų jogos mokymo kursus baigė dėl savęs, kad žinotų, kaip teisingai atlikti asanas (jogos pozas). Paskui atėjo laikas išmanyti vaikų jogą. Praktiką atliko mokykloje, kurioje ir pasiliko dirbti, o sekmadieniais pas ją suvažiuodavo draugų vaikai, todėl svetainė virsdavo jogos kambariu. Dabar Loreta šių paslapčių moko Rokiškio mokyklos-darželio „Ąžuoliukas“ vaikus.
Moteris juokauja, kad anatomiją visgi teko išmokti, nes be jos fizinės jogos pusės niekada neišmanysi.
Paskata sugrįžti
Visą pokalbio laiką ant liežuvio sukosi klausimas, kodėl Loreta sugrįžo į gimtinę, jei svetur turėjo viską, ko norėjosi? „Kad ir kaip banaliai beskambėtų – meilė Tėvynei. Jei visi išvažiuosime, čia niekas nepasikeis. Todėl esu čia, kur turiu būti. Apsisprendus grįžti dar buvo likimo vilionės, bet sugebėjau joms atsispirti ir nesigailiu.
Aš universali – galiu mokyti anglų kalbos arba jogos, galiu mokyti mažus, galiu paauglius, suaugusius. Per jogą galima perduoti vaikams visas vertybes, nukreipti tinkama linkme, parodyti daugiau. Jei nors vienas iš jų taps laisvesnis, vadinasi, mano darbas padarytas“, – kalbėjo moteris.
Būna taip, kaip turi būti
Daugelis į Lietuvą grįžusių ir nuolatinių šalies gyventojų dejuoja, kad sunku susirasti darbą. Į klausimą, ar darbas susirado Loretą, ar atvirkščiai, ji negali tiesiai atsakyti: „Būna taip, kaip turi būti. Pasibeldžiau į duris ir man jas atidarė. Bet buvau atėjusi ne darbo ieškoti. Tiesiog daug bendrauju.“
Taigi įsidarbinti „Ąžuoliuke“ nebuvo sudėtinga. Čia ji įsisuko į pedagoginę veiklą: moko anglų kalbos, veda neformaliojo švietimo pamoką (robotikos ir IT), gamtos mokslų, finansinio raštingumo modulius, dirba priešmokyklinėje grupėje. Jos vadovaujami mokiniai Nacionalinėje robotiadoje užėmė pirmąją vietą. Loreta prisipažįsta: jei pernai birželio mėnesį jos būtume paklausę apie robotiką, būtų atsakiusi labai mažai, po mėnesio – daugiau, šiandien – dar daugiau, taigi jei yra noras, viskas įmanoma. Pasak jos, vaikai besiruošdami olimpiadai tiek daug sužinojo iš programavimo, astronomijos, bioekonomikos ir kitų sričių, kad per pasaulio pažinimo pamoką galbūt tiek nesužinotų, todėl kilo jų motyvacija. „Pasisekė, nes vaikai buvo verti“, – sakė pašnekovė ir pridūrė, kad nemažai lemia vienas su kitu susiję dalykai – ji labai dėkinga įstaigos vadovei, kuri suteikia galimybių profesiškai tobulėti ir daryti tai, ką supranti geriausiai.
Dalykai, dėl kurių buvo verta išvažiuoti
Pašnekovės nuomone, svarbiausia tai, kad ji sutiko daugel gerų žmonių, nes daug patirties suteikė bendravimas su jais.
Antra, Airijoje pasilikusieji lietuviai gyvena gražius gyvenimus, labai myli Lietuvą. Tik toji meilė kitokia. Moters manymu, „verta paragauti ir tos kitokios meilės.“
Dar ji įsitikino, kad „susitraukė“ pasaulis, sumažėjo atstumai.
Ketvirta, gyvenimas yra labai paprastas, tik jo nereikia bijoti. Kai labai sudėtinga, įkvėpk, iškvėpk, pagalvok ir eik toliau.
Į klausimus ir atsakymus ne viskas telpa
„Visur gerai gyventi. Jei paklaustumėt, ar dabar išvažiuočiau iš Lietuvos, atsakyčiau – taip, bet tik į svečius. Kai žiūriu filmą ar šiaip pamatau Airijos vaizdų, net širdis suspurda. Pasiilgstu ten sutiktų žmonių. Gyvenimas kartais iš mūsų pasijuokia – žinote, kur buvo mano pirmoji darbo komandiruotė? Į Airiją. Tikriausiai pasitikrinti, ar nenoriu pasilikti. Tos kelionės metu susipažinau su japone, kuri tapo mano drauge. Su ispane ją mokėme apsikabinti. Japonė pirmąkart apsikabino. Mama ją labai retai apkabina, tėtis niekada. Į klausimus netelpa viskas, ką galima papasakoti. Kiekvienam linkiu išvažiuoti ir sugrįžti“, – pokalbio pabaigoje palinki Loreta. Atsisveikindama irgi apkabina.
Į atsakymus netilpusios mintys
- „Čia grįžusi pasakiau: „Fantastika, į darbą nueinu per pusantros minutės. Jei žingsniuoju su dukra, o ji nosį krapšto, tai nueinu per pustrečios minutės. Airijoje per tris mėnesius į darbą knygyne važinėdama autobusu išmokau ispanų kalbos pagrindus (su ausinukais). O čia dainos neužtenka ateiti, tad mokytis nepavyks.“
- „Sumažėjo atstumai. Anksčiau kelionė iš Rokiškio į Vilnių atrodydavo labai ilga, reikėdavo sumuštinį įsidėti, o kai užsienyje pagyveni, susitraukia pasaulis.“
- „Labai gražus gyvenimas ir Airijoje, ir Lietuvoje. Airijos gamta nuostabi; kai ja atsidžiaugi, tada ilgiesi lietuviško miško. Kai gyvenau Dubline, per 15 min. galėdavome atsidurti kalnuose arba miške.“
- Airijoje darbdaviai pasitiki emigrantais? „Protingais – taip.“
- Ar manote, kad kiekvieno žmogaus ieškojimai, galimybės yra jo rankose? „Taip.“ Tai gal mintyse formuojate tam tikras aplinkybes? „Ne, esu tik Dievo kūrinys. Kai tiki, viskas ateina. Nesenai feisbuke pasidalinau mintimi: „Kaip gerai, kai lego ateina, kai tau 40 metų – nereikia tėvų prašyti, kad konstruktorių nupirktų. Pati lego kaladėlė yra bendravimo priemonė, per ją daug gali ištransliuoti.“
- Ar gyvendama Lietuvoje būtumėte prisiėmusi tiek darbų, kad dirbtumėte nuo 7 val. ryto iki 12 val. nakties? „Taip, aš dabar taip dirbu.“
- „Dirbdama norėjau viską atlikti geriausiai, kaip suprantu, kaip suvokiu. Ne tik dirbau, bet ir gyvenau…“
- Susitikusi paspausti ranką įpratote užsienyje? „Taip. Reikia pajausti, su kuo bendrausi.“
Projektą iš dalies remia
