Planavo į Angliją, pateko į Norvegiją
Norvegijoje, Oslo priemiestyje, Aušra gyvena ir dirba beveik 16 metų. Nors turėjo būti Anglija. Į ją gabią floristę, tuomet dirbusią Kauno gėlių salone, kvietė buvusi klientė, nusprendusi Anglijoje atidaryti gėlių saloną. „Savo šefą buvau įspėjusi, kad netrukus išvažiuosiu į Angliją. Laukiau tos dienos. Bet nutiko keista istorija. Būnu darbe, paskambina iš Norvegijos ir kviečia: „Atvažiuokit.“ Atsakymą turiu duoti ne po savaitės ar rytoj, o tuoj pat. Ateina šefas, sakau jam: „Išvažiuoju į Norvegiją.“ O jis man: „Šalis supainiojai, ne į „Norvę“, o į Angliją.“ Sakau, planai staiga pasikeitė: prieš valandą buvo Anglija, o dabar jau Norvegija“, – juokiasi Aušra, prisiminusi lemiamą sprendimą, kurį teko priimti ilgai nesvarsčius.
Praėjus porai savaičių jį atsidūrė svetimoje šalyje, tarp žmonių, apie Lietuvą mažai ką žinančių, skirtingos kultūros bei lietuviui tolimų tarpusavio santykių bendruomenės.
„Rankom kojom patrepsėjau, susišnekėti angliškai šiek tiek galėjau. Žmonės, kurie mane dirbti priėmė, žinojo, kas aš esu, kaip dirbau… Pasakė: „Jeigu tu žinau, ką turi darbe daryti, kalba nebūtina, kiti pašnekės už tave.“ Tad kalbos barjeras nebuvo didelė kliūtis“, – prisiminė pašnekovė. Tačiau gyvenimas tarp kitakalbių pareikalavo pastangų, nes norvegai labai vertina užsieniečius, išmokusius jų kalbos. Todėl Aušra pradėjo mokytis ne tik anglų, vakarais ji ėmė lankyti norvegų mokyklą. „Sunku buvo. Viską pradėjau nuo nulio. Vos keli pažįstami lietuviai, su kuriais galėjau pasikalbėti. Tokiems išbandymams gal per sena išvažiavau… Dabar norvegų kalba tapo kasdienine, ir prie norvegiško gyvenimo prisitaikiau. Norvegai šaltesni už mus, sunku susidraugauti. Bent jau man taip iš pradžių pažįstami sakė. O aš jiems atsakydavau: „Būk natūralus, atviras, tada jie tave priims. Jeigu ne – niekada neįeisi į jų namus. Norvegų mokytoja mane mokė už dyka. Tai daug ką pasako. Norvegas net savam už ačiū nieko nedaro, kai kuriose šeimose net vaikai negaus vakarienės, jei atvyks iš anksto neįspėję. Darbe norvegų kolegų santykiai man buvo labai neįprasti. Atsinešu lietuviškų saldainių, bet kolegės jų neima. Sakau: „Viena valgyt negaliu, jei nenorit, tai ir jūs nieko nesineškit.“ Po kiek laiko jų požiūris dėl dalijimosi „sulietuviškėjo“.“
Emigrantė, bet ne meilės
Aušra gyvena Oslo pakrašty, nes centre, ir dar vienai – per brangu. „Sako, Norvegija – aukso šalis. Prašom, visi atvažiuokit. Jeigu tu ne daktaras ar informacinių technologijų specialistas, turtingai negyvensi“, – apie gyvenimą aukštų atlyginimų šalyje atviravo Aušra. Per daug metų čia ji įgijo draugų norvegų, bet – „ne širdyje“. Nors po floristų konkurso Kaune, kurio įkvėpėja buvo ir kurio laurus skynė, ji Lietuvos žiniasklaidos buvo pavadinta meilės emigrante. „Kodėl nemėgstu straipsnių? Po įkvėpimo dienų atsiunčia man žurnalą. Ten – „va, atvažiavo ir Aušra Kažemėkaitė, visų laukta, išgyvenusi Norvegijoje 7 metus, meilės emigrantė“. Vis ruošiausi tam žurnalui paskambint, kad parašė neteisingai, bet nepaskambinau. Nemėgstu reklamos, nesu kažkokia žvaigždė. Esu paprastas žmogus, mylintis savo darbą“, – kuklinosi Aušra.
Auksinė rankelė
Kolegos Aušrą praminė „auksine rankele“. Dėl jos kruopštumo ir subtilių kūrinių. Kada ją užvaldė floristika? „Seniau nė tokio žodžio Lietuvoje nebuvo. 16 metų išvažiavau iš namų į Kauną, apsigyvenau dėdės šeimoje. Teta priklausė gėlininkų asociacijai, iš Vokietijos gaudavo floristikos žurnalų su puokštėmis ir dekoracijomis. Žiūrėdavau į jas, bet protas neišnešė, kaip padaryt. Tuomet mokiausi šiltnamių agronomijos ir daug sportavau. Kartą draugei puokštę padariau. Patiko, tada kitoms. Eidavau į parodas, žiūrėdavau. Matyt, fantazijos turėjau… Į naują gėlių parduotuvę draugė veždavo žalumynus ir manęs paklausė, ar nenoriu padirbėt? Po pusmečio jau dirbau viename geriausių Kauno floristikos salonų. Taip ir prasidėjo mano kelias“, – pasakojo Aušra, tuomet pamaniusi, kad šios srities subtilybes jau bus perkandusi…
Ašaros
Aušros gebėjimus ir žinias aukštyn kojomis apvertė kursai Klaipėdoje. Juos vedusi mokytoja atvirai visiems leido suprasti, kad jie… nieko nemoka. „Darai dideles puokštes, kompozicijas ir staiga suvoki, kad… nieko nemoki. Žliumbiau. Tik nerašykit… Visi panašiai jautėmės, kai supratome, kiek daug mums visko mokytis, kad buvau tarsi langas uždengtoms užuolaidom, o kai jas atvėrei, pamatei, kiek visko, ko tu nežinai, už to lango. Paskutinę kursų dieną mokytoja liepė surinkti šiukšles ir iš jų padaryti puokštes. Jos buvo nuostabios. Floristui šiukšlių nėra: šaka ar šakalys puikiausia priemonė, reikia tik fantazijos. Surandi senas duris, seniai nupjautus krūmus, surūdijusį metalo gabalą, vinį, vielą, akmenį – ir darai.“
Aušra negalinti lyginti, Lietuvoje ar Norvegijoje daugiau natūralios žaliavos: Norvegijoje daugiau akmenų ir įvairių samanų, Lietuvoje – augalų ir „šiukšlių“. Tai, kas kitiems pakrantės ar pamiškės piktžolė, akį piktinanti atlieka, jai – kompozicijos svarbiausia detalė. Pavyzdžiui, beržo šakų „pynė“, sukomponuota tarp dviejų medžių ir senų durų. Tai žmogaus būties filosofinė potekstė. Aušros kompozicijos akį traukia ir prizus skina gamtiškumu ir netikėtais rakursais. Tik iš pirmo žvilgsnio paprastos, o iš tikrųjų reikalaujančios plačios fantazijos ir didelio kruopštumo.
Filosofija
Ypatingas floristės santykis su šermenų puošyba: žmogaus ūgio baltų chrizantemų lapelių nuotakos suknelė, simbolizuojanti tyrumą, trapų lytėjimą, puošnios žalių varpinių augalų slidės – gyvybės kelionę ir žmogaus būties trapumą… Prie tokių, reikalaujančių neįtikėtino kruopštumo, tenka dirbti ne vieną parą.
„Ateina užsakovas ir prašo sukuri kai ką ypatingo. Kas tai turėtų būti, nežino. Kaina nesvarbu… Tenka pasukti galvą. Kai dirbau Kauno floristikos salone, dalis klientų buvo labai turtingi ir jiems reikėdavo „kažko ypatingo“, ko niekur nematė. Turėjau savo taktiką: išdėstydavau jiems, kokios Europoje puokščių tendencijos ir mados. Privalėjau pasirodyti profesionalė, nes kitaip būčiau tokius klientus praradusi. Ateina žmogus, pamatai, supranti, kokia jo piniginė, ir žinai, ką pasiūlyti. Įgijau pasitikėjimą ir turėjau laisvę daryti, kaip noriu“, – apie floristikos verslo subtilybes atviravo Aušra. Kokia buvo brangiausia puokštė ar kompozicija, ji neatsimena. Gal vainikai, romėniškos struktūros, kurių lapukai suklijuoti vienas prie kito, gal iš kipariso spygliukų, kuriuos vieną prie kito rišo? O gal vestuvių puokštės ir labai daug rankų darbo karoliukų, jomis ji patenkinta iki šiol ir tokias kuria norvegams? Norvegių nuotakų puokštės – paprastesnės nei lietuvių, nereikalaujančios daug rankų darbo, pynimų, vėrimų. Bet laidotuvių dekoracijos ir puokštės – nuo klasikos iki absoliutaus moderno: slidžių, lėktuvų, bilijardo stalo, golfo lazdos, armonikos, kardų, žuvų… Žodžiu, turi atsispindėti, ką velionis gyvas būdamas mėgo, o laidotuvių puokštėms ir dekoracijoms norvegai naudoja absoliučiai visas spalvas.
Tėvo pamoka
Įpusėjus pokalbiui Aušros akyse – ašaros. Prisiminė tėčio vaikystėje duotą patarimą. Juodupės mokykloje muzikos mokytoja jai liepė dainuoti chore, nors to Aušra labai nenorėjo. Bet nemokėjo pasipriešinti, stojo į choro eilę ir… dainavo. Iš tikrųjų, tik žiopčiojo pagal taktą, kad mokytoja nesuprastų. Tėvai taip ir nesužinojo, kad jų dukra mokytoją apgaudinėjo. „Tai buvo mano paslaptis, žinojo vos keli žmonės, o dabar viešai prisipažinau. Ateina laikas ir tokioms paslaptims išlįsti į dienos šviesą“, – iš savo paslapties juokėsi Aušra. Toks buvo jos vaikiškas protestas. Tėtis trijų vaikų niekada nebarė dėl nekokybiškai atliktų darbų, tik davė protingą pamoką: „Turit išmokt. O jei nenorit to daryt, tai išdrįskit pasakyt. Padarys kitas.“ „Esu jam už tai labai dėkinga“, – sakė Aušra.
Šiuo tėvo priesaku ji gyvenime vadovaujasi iki šiol. „Jeigu negali padaryti geriau už kitus, norvegams būsi nereikalingas, tavo vietą užims kitas. Jie kiekvieną vertina pagal atliktą darbą ir gebėjimus. Mano kolegos šmaikštauja: „Aušra iškrapštys ir padarys“, – apie talentu užkariautą „vietą po norvegiška saule“ pasakojo moteris. Jai teko patirti floristų konkursų konkurenciją. Po vieno jų, kuriame Aušros kompozicija nuskynė laurus ir ant žemesnio laiptelio paliko pasaulio čempioną, buvo pasekmių… Jai neleido dalyvauti konkurso finaluose. Motyvas – floristikos salonas nepriklausė floristų asocijuotai struktūrai. Bet rankų Aušra nenuleido: su kolegomis pasiekė, kad būtų pakeisti konkursų nuostatai.
Spalvos – kad neklykautų
Surūdijęs metalas, norvegiškas akmuo, medžių šakos, samanos, vielos, vinys. Ramios spalvos, kad „neklykautų“ . „Vienos svarbiausios spalvos neturiu, myliu pavasario baltai žalsvą. Nemėgstu ryškių, jei tenka dėti kelias spalvas, renkuosi tos pačios spalvos tonus nuo šviesesnio iki tamsesnio. Ryškios mėlyna, geltona ir oranžinė ne prie širdies. Mėgstu ramų ir užtikrintą gyvenimą, tas pats apie spalvas, kad jos neklykautų labai“, – apie spalvinę gamą svarstė Aušra, lygindama kūrinius su savo gyvenimo filosofija.
Tačiau tai ne visai tiesa, nes ne kiekvienas ryžtųsi staiga kardinaliai pakeisti ramų gyvenimą Kaune ir visa galva pulti į nežinią – svetimą šalį, kurioje viską teko pradėti nuo nulio. Per beveik 16 metų svetimoje šalyje ji mažiau lietuve netapo: verda obuolienes ir vaišina norveges, kurios jau ir pačios bando tą daryt. Jas tebestebina, kad Aušra mėgsta uogauti, grybauti, nes „uogų ir grybų yra parduotuvėse“. „Burokėlių sriuba su baravykais kaip buvo mano mylimiausia, taip ir liko. Ir bulviniai blynai, cepelinai, kugelis. Įsimylėjau Norvegijos kalnus. Iš pradžių kopiau tik į kilometro viršūnes, dabar jau esu įveikusi beveik pusketvirto kilometro aukštį. Visada buvau labai aktyvi, sportavau, daug bėgiojau. Perpratau vietinius ir jų kultūrą. Negaliu sakyt, kad Norvegijoje liksiu amžinai. Niekas nežino, kas ir kur mūsų laukia“, – filosofavo Aušra, kasmet keletą kartų aplankanti gimtinę ir tuščią likusią tėvų sodybą.
Projektą iš dalies remia
