Ištraukė laimingą bilietą

Kito nebūtų pirkę

Begyvendama Kaune Karolina sužinojo, kad Laibgaliuose, gatvėje, kurioje gyvena jos tėvai, parduodamas namas. „Tai mano vaikystės svajonių namas. Pro jį praeidama matydavau labai gražiai sutvarkytą aplinką ir sakydavau, kad čia norėčiau gyventi. Dabar ir gyvename“, – apie vaikystės svajonę ir šiandieną pasakojo Karolina.

Abejonių dėl pasirinkimo nekilo nei jai, nei vyrui, kuris taip pat norėjo turėti nuosavą namą, pirtį, tvarkytis aplinką. „Grįžome ir kapstomės. Kitame name nebūtume apsistoję“, – užtikrintai pridūrė abu.

„Atsikėlę čia gyventi nesijautėme svetimi. Grįžome tarsi į namus, nes nebereikia susipažinti su kaimynais, galime laisvai bendrauti. Žinau: jei ko nors reikės, nubėgsiu pas kaimynę, pasikalbėsiu, pasitarsiu, lauke išgirsiu draugės juoką. Kaimo žmones suartina buitis“, – sakė moteris.

Iš pradžių aplinkiniai stebėjęsi jaunos poros pasirinkimu gyventi kaime ir sakę: „Tai ne Karolinai.“ Klausdavę: „Tu pati auginai šitas daržoves? Žinai, kada išpikuoti gėlių daigus?“ Pasak Karolinos, jai gražu buvę klausytis tokių kalbų. Dabar namo viduje, ant palangių, jau dygsta augalėliai, o atšilus orui laukia darbai kelių dešimčių arų sklype.

Sava filosofija

Iki jų namas dešimt metų stovėjo negyvenamas, tad tvarkantis dar teks įdėti triūso. Nepaisant to, Marius sakosi nekvietęs talkos, vertęsis per galvą ir viską daręs savomis rankomis, nes jam patinka fizinis darbas. Tik kartais kitų paprašo patarimų.

Mano viduje Ragauskai mažai ką tepakeitė, daugiausiai remontavo pirmąjį aukštą. Didysis remontas dar tik planuojamas. „Laikui bėgant supratau: namai gali būti puikiai suremontuoti, tačiau juose nejauku, jaučiasi vienišumas ir įtampa. Mes dar nepadarėme superremonto, bet čia mums gera. Vasarą jauti laisvės pojūtį – kieme gėlės, spalvos, veja, rytinė rasa“, – filosofuoja Karolina. Beje, filosofijos studijos ją išmokė priimti žmones tokius, kokie jie yra, atsiriboti nuo to, kas nepatinka. „Atėjo metas, kai neleidžiu nei sau, nei vyrui aukoti laiko tam, kam nereikia, t. y. nenuoširdžiam žmogui. Tas laikas būna skiriamas šeimai“, – sakė Karolina.

Kartų ryšys

Ar jauni žmonės nejaučia diskomforto dėl to, kad toje pačioje gatvėje įsikūrę tėvai?  Karolina prisipažįsta – iš pradžių jautė, bet dabar suprato, jog jie pirmieji prireikus išties pagalbos ranką kasdienėse situacijose – pabus su trečius metus skaičiuojančia Gabija ir dar metų nesulaukusiu Gabrieliumi, paskolins cukraus tada, kai parduotuvė jau uždaryta. Ryšys su tėvais niekada nebuvo nutrūkęs, tad Karolina džiaugiasi, kad ir jos vaikai bendrauja su seneliais.

Pora džiaugiasi – atžalos žinos, kad morkos ir pomidorai išauga darže, o ne parduotuvių lentynose, kad kiaušinius deda vištos.

Tikroji šventė ateina nulipus jo scenos

Čia apsigyvenusi, pora įsijungė į Laibgalių kultūrinį gyvenimą, mat tradicine švente tapusiose „Rudeninėse gandrinėse“ pasirodymus ruošia ne pavieniai žmonės, o vadinamieji gatvių kvartalai. Karolinos ilgai raginti nereikėjo, nes organizacinius gabumus ir scenos pojūtį ji paveldėjo iš tėvų – muzikantų, kultūros darbuotojų, todėl ant scenos jos neįmanoma nepastebėti. „Maža matydavau, kaip ruošiamasi renginiams. Buvau aktyvi ir mokykloje: tapau laikraščio korespondente, vėliau redaktore, dalyvaudavau skaitovų konkursuose. Vaikystėje dainavimas man buvo atsipalaidavimo būdas“, – prisimena moteris.

Ji juokiasi iš to, kaip pasisuko gyvenimas: brolis nuolat sakė gyvensiąs kaime ir ūkininkausiąs, o jinai žadėjusi niekada negrįžti į kaimą. Abiem išėjo atvirkščiai. Brolis pasirinko profesionalaus muzikanto kelią ir dabar artimieji jį dažniau mato ir girdi televizoriaus ekrane nei gyvai, mat jis šiuo metu groja projekte „Lietuvos balsas“. Tai nė kiek nestebina, nes, pasak Karolinos, tėčio giminės kiekvienoje kartoje  galima rasti po muzikantą. Marius nedaugžodžiaudamas prisipažįsta, kad jam scenoje ne taip drąsu kaip žmonai, tačiau jis irgi dalyvauja.

Pasak Karolinos, nulipus nuo scenos malonu matyti kartu vaidinusius patenkintus žmones. Atsipūtus nuo emocijų, ateina tikroji šventė. Jos manymu, laibgaliečiai veiklūs, renginių pakanka, ir tik nuo kiekvieno atskiro žmogaus priklauso, priima jis tai ar ne.

Pasikvietė į namus

Tokios šventės kaip „Rudeninės gandrinės“ sukviečia į būrį kaimo žmones. Karolina įsitikinusi, kad todėl atsirado poreikis drauge suėjus švęsti Kalėdas. Ji buvo tokio suėjimo iniciatorė ir prieš dvejus metus susikvietė į namus Lauko ir Šilo gatvių gyventojus švęsti Kalėdų. Susirinko apie 20 žmonių, tokia kompanija puikiausiai tilpo namo viduje. Buvo ir Kalėdų Senelis, ir dovanų… 2018 m. prisijungė didesnė kompanija, todėl sumanyta švęsti kultūros centre.

Į klausimą, ar sutiktų dirbti kokiame nors kultūros centre, atsargiai renka žodžius ir teigia, kad į tokį darbą stačia galva nepultų, nes bijo – iš arti matė tėvų darbą. Jos manymu, kultūrinis darbas nepasibaigia uždarius įstaigos duris. „Tai reiškia, kad turėčiau du vyrus: vieną namuose, o kitas vyras būtų… mano darbas“, – svarstė Karolina.

Kur geriau: mieste ar kaime?

Paprašyta suskaičiuoti, kiek kaime yra jaunų šeimų, užlenkia keturis pirštus. Jauni žmonės važinėja dirbti į Rokiškį. Ne išimtis ir Ragauskai: Marius Rokiškyje darbuojasi automobilių remontu ir detalių pardavimu užsiimančioje įmonėje, o Karolina iki sūnelio gimimo dirbo Rokiškio lopšelyje-darželyje „Varpelis“. Tiesa, filosofijos mokslų tam nepakako, teko krimsti ir pedagogiką.

Ko gero, darbų stoka ir verčia jaunas šeimas rinktis gyvenimą mieste. Tačiau kaimas turi savų privalumų – tyresnę gamtą ir bendruomeniškumą. Šios poros atveju pasirinkimą nulėmė atsitiktinumas. Panašu, kad nė vienas to nesigaili.

Projektą iš dalies remia