Tai Alfonsas Nyka-Niliūnas, „Dienoraščio fragmentai“, 2001–2009. „…fragmentus“ skaitau nuo praėjusios vasaros. Tai ypatingi tekstai, rašyti ilgus metus, apie patirtis – savo paties žodžiais kalbėti apie save. Tiesiogiai rašydamas apie tai, ką mato ir jaučia esamu metu, dienoraščio autorius vaizdingai ir subtiliai grįžta į praeities vaizdus, kvapus, patyrimus, kurie meistriškai įaudžiami į filosofinius apmąstymus. Būtent skaitant šiuos dienoraščius kilo mintis rengti „Foto(ne)rimą“, kurio pagrindas – citata iš šio dienoraščio: „Aš dabar turiu laiko kaip niekad savo gyvenime. Tai laikas, kurį be galo sunku, o gal ir visai neįmanoma, paversti realybe.“
Šių metų tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ laureato Aliaus Balbieriaus „Ekvilibriumas“ mane žavi poezijos žodžio estetika. Šiuo metu „Ekvilibriumas“ mano rankinėje.
Savaitgaliais studijuoju didelės apimties monografiją.
Taip pat skaitau Gabijos Surdokaitės-Vitienės „Susimąstęs Kristus: nuo religinio atvaizdo iki tautos simbolio Rūpintojėlio“.
Susimąsčiusio Kristaus skulptūrų ir paveikslų analizė susieta su plačiu kultūriniu ir religiniu, pasaulinės kūrybos kontekstu. Plačios teritorinės ir chronologinės ribos – monografijoje analizuojami atvaizdai nuo XVI iki XX a. antrosios pusės, aprėpiama ir profesionalioji, ir liaudies dailė, kontekstinėse dalyse pasitelkiami ne tik įprasti europiniai, bet ir Lotynų Amerikos kraštai. Ypač sudomino autorės išskirtos dvi Susimąsčiusio Kristaus atmainos – gotikinė ir barokinė. Ši knyga su autorės autografu gerąją prasme privertė atsidėti dar vienam seniai numatytam tyrinėjimui – plačiau pažvelgti į vokiečių tapytojo, vario raižytojo, grafikos ir meno teoretiko Albrechto Diurerio kūrybą.
Dar viena mano šiandieninė knyga – Sergejaus Lvovo „Albrechtas Diureris“. Iš serijos „Siluetai“.
Menininkas kaip joks kitas dailininkas savo begaliniu universalumu sugebėjo aprėpti visas esamo meto meno aspiracijas ir jas rutulioti.
Ankstyvojoje kūryboje tapęs įspūdingus autoportretus, kurie kompozicija ir vaizdavimo būdu primena viduramžių Kristaus paveikslą, – tai tarsi nuoroda į dieviškąją meninės kūrybos prigimtį. Supratęs savo išskirtinumą, vienas pirmųjų menininkų, aprašęs savo biografiją. Šedevrais laikomi vario raižiniai vėlyvosios gotikos stiliaus „Apokalipsė“ (1498 m.). ir 1513 m. sukurta „Melancholija“ kryptingai veikė dėliojant būsimo šiųmetinio fotografijos plenero apmatus.
Šviežias ir tikras desertas – Samantos Sweblin „Pilna burna paukščių“. Tai – viena geriausių šiuolaikinių rašytojų ispanų kalba, kilusi iš Buenos Airės, šiuo metu gyvenanti Berlyne. Autorė apdovanota reikšmingais apdovanojimais, o minėtoje knygoje atrinkti trumposios prozos kūriniai lyginami su Franco Kafkos tekstais. Šia knyga mėgaujuosi vakarais neskubėdama, brisdama į istorijas, balansuojančias ties realybės ir fantastikos riba, atomazgos ir atsakymo sulaukdama sapnuose.
Projektą iš dalies remia: