– Dirbate beveik 40 metų. Per tiek metų išsisklaido bet kokios jaunatviškos iliuzijos apie gydytojo profesiją ir kasdienybę. Jeigu tektų rinktis iš naujo, ar vėl tai būtų medicina?
– Visuomet norėjau tapti gydytoja, todėl pasirinkti, kur studijuoti, buvo labai lengva – kitų alternatyvų neturėjau. Jeigu rinktis reikėtų dabar, kai jau žinau, koks yra realus gydytojo darbas – didelis kasdienis krūvis, nuolatinis stresas, na… Gal nebesirinkčiau, tačiau net ir dabar nežinau, ką kitą mieliau daryčiau. Nebent teisę studijuočiau. Kita vertus, nuo pat pradžios man buvo labai aišku, kad noriu būti gydytoja, čia nėra jokio atsitiktinumo.
– Ar studijuoti mediciną Jums buvo sunku? Sakoma, kad mokytis tenka daug ir nelengvai.
– Turbūt sunkiausia man buvo tai, kad tais laikais visi vadovėliai, literatūra buvo rusų kalba. Mokslas sunkus, o dar ne gimtąja kalba. Tikrai buvo nelengva.
– Ar tai, kokį gydytojo darbą įsivaizdavote studijuodama, labai skyrėsi nuo tikrovės?
– Jau studijuodami mes susidurdavome su gydytojų realybe, budėdavome ligoninėse, lydėdavome vizituojančius gydytojus, matėme, kaip viskas iš tikrųjų yra. Sunkiausia būdavo prieš didelę auditoriją atsiskaityti už tuos budėjimus. Juk mes būdavome komandoje tik kaip stebėtojai, o viską spręsdavo gydytojai, tai kartais net nežinodavai, kaip atsiskaityti, ką sakyti. Atsimenu, drebėdavau kaip epušės lapelis per tokius atsiskaitymus.
– Sakoma, kad studijuojantieji mediciną „perserga“ visomis ligomis, junta visus aprašomus ligų simptomus. Ar Jums taip buvo?
– Ne, man nieko panašaus niekada nebuvo.
– O kodėl pasirinkote vidaus ligų specializaciją?
– Man tai atrodė įdomiausia sritis. Chirurgija, mano nuomone, tikrai ne moterims, per sunku. Nebent visiškai atsisakytum šeimos ir atsidėtum vien tik darbui. Kitos sritys neviliojo. Buvo siūlymų rinktis psichiatriją, tačiau manęs ji visiškai netraukė, nors išklausiau visą kursą, o dėstytojai buvo geri, įdomūs, bet žinojau – tai ne man.
– Bet ar netenka šeimos gydytojams atlikti ir psichologų vaidmens? Juk daugelis pacientų stengiasi su gydytoju ne tik ligas aptarti, bet ir kitas savo problemas.
– Ne vienas pacientas išsipasakoja gydytojui kaip kunigui. Žmogui palengvėja, kartais net vaistų nebereikia. Per tiek metų savo pacientus jau gerai pažįstu, žinau, ką ir kaip kiekvienas pasakos. Yra tokių, kurie pasakoja apie viską, o aš lieku nesupratusi, ko jie iš tiesų atėjo. Žiūrėk, po valandžiukės grįžta ir sako: „Juk buvau atėjęs recepto, visai pamiršau jo paprašyti.“ Nepykstu dėl to. Ypač seni žmonės ir pamiršta, ir dėmesio stokoja, todėl išsipasakoja ten, kur jų kas nors dar klauso.
– O kodėl baigus studijas pasirinkote Rokiškį?
– Visiškai natūraliai, nes esu rokiškietė – čia gimiau ir augau. Ir mano vyras iš Rokiškio, todėl kitokio sprendimo neturėjome. Čia atlikau ir internatūrą, kuri man tapo tikru išbandymu. Rezidentai turi dirbti prižiūrimi ir vadovaujami gydytojų, o čia teko budėti man ir vienai. Šaltu dušu ir tikru šoku tapo pirmasis budėjimas – pasitaikė du sunkūs ligoniai. Vieną atvežė ištiktą diabetinės komos, kitą – infarkto. Nors budėjau viena, susitvarkiau. Šis išbandymas mane iš karto įstatė į realias vėžes, baimė praėjo, bet budėjimų tikrai nelaukiau, labai sunku, ypač tuomet, kai po jų dar reikėdavo atidirbti dieną.
– Ar teko dirbti ligoninėje, ar iš karto pradėjote nuo tuometinės poliklinikos?
– Pradėjau nuo ligoninės. Teko dirbti dar senojoje Rokiškio ligoninėje.
– Bet darbo ligoninėje atsisakėte? Perėjote į polikliniką?
– Buvo laikas, kai dirbau ir ligoninėje, ir poliklinikoje, ilgainiui likau tik poliklinikoje.
– Kur dirbti Jums buvo sunkiau?
– Labai skirtingi dalykai. Ligoninėje pacientą paguldai į skyrių, gali atlikti visus reikalingus tyrimus, stebėti, tik tuomet nustatyti diagnozę ir skirti gydymą. Čia, Pirminės asmens sveikatos priežiūros centre, šeimos gydytojas turi vienas pats iš karto priimti sprendimą. Tokia atsakomybė tikrai sunki. Manau, kad išmintingesnė buvo ankstesnė specialistų sistema. Joks gydytojas negali vienodai išmanyti visų sričių, o šeimos gydytojui užkrauta ši atsakomybė. Ką gi, dabar pacientai pas atskirų sričių specialistus patenka per mus, todėl sugaišta dvigubai daugiau laiko, tuo tarpu šeimos gydytojai nuolat pervargę, prie jų rikiuojasi eilės, į kurias įsiterpia dar visokie skubūs atvejai. Ir pacientai pyksta, irzta, kad, atėję nustatytu laiku, priversti laukti, nors gydytojas čia niekuo dėtas – jeigu atvyksta karščiuojantis ligonis, jį privalai priimti ir be išankstinės registracijos, skubiai. O kur dar pacientai iš kaimo, kurie atvyksta neužsiregistravę? Reikia suprasti ir juos, juk dabar autobusai važiuoja retai, ne kasdien, o kartą ar du per savaitę. Todėl žmonės atvyksta tada, kai yra autobusas, o ne tada, kai yra laisva vieta pas gydytoją. Suprasdami situaciją, priimame visus, todėl mūsų darbo dienos užsitęsia. O kur dar ligų kortelių pildymas?
– Kiek pacientų priimate per dieną?
– Įvairiai. Krūviai ypač padidėja, kai tenka pavaduoti kolegas arba prasideda peršalimo ligų sezonas, gripo epidemijos… Šiaip nustatyta, kad per valandą gydytojas turi priimti 4–5 pacientus. Bet juk pacientas pacientui nelygu. Ateina vis daugiau senų žmonių, kurių ir dėmesys ne toks, ir klausa silpna, su jais išsiaiškinti, susikalbėti nelengva, tam reikia daugiau laiko.
– Kokias tendencijas pastebite: gal sergamumas mažėja, gal žmonės daugiau dėmesio skiria savo sveikatai, mitybai, dažniau tikrinasi profilaktiškai, todėl išvengia sunkių ligų?
– Sergamumas ne mažėja, o kaip tik gausėja sunkių susirgimų – onkologinių, širdies ir kraujagyslių ligų, kurios nebesirenka amžiaus. Jomis serga vis jaunesni žmonės. Anksčiau taip nebuvo. Pastebiu, kad ir dėmesys savo sveikatai rodomas netinkamai – žmonės, pasidavę reklamos, įvairių TV sveikatos laidų reklaminei propagandai, ima vis daugiau savarankiškai vartoti visokių vaistų ir papildų. Žiūrėk, kokiai nors močiutei prie lovos stalelio išrikiuoti visi įmanomi papildai – ir širdžiai, ir atminčiai, ir sąnariams stiprinti. Tai vis rūpestingi vaikai ir anūkai rodo savo dėmesį. O močiutė manęs klausia, tai nuo kurių vaistų pradėti? Nepritariu beatodairiškam papildų vartojimui – valgykime kuo įvairesnį, natūralesnį maistą – nereikės jokių papildų. Kaip ir vaistų vartojimas. Prisiperka įvairių vaistų išgirdę juos reklamuojant. O ar tikrai tokių reikia? Ir ar tiek daug reikia? Pavyzdžiui, išgirsta per TV sveikatos laidą apie medikamentus, mažinančius dusulį, ir negalvodami perka. O gal tas dusulys susijęs su širdies veikla ir reikia vartoti vaistus širdžiai? Ne, apie tai nemąstoma, o juk tie reklamuojami vaistai paprastai būna brangūs ir jų kaina skaudžiai atsiliepia nedidelėms pensijoms. Ši tendencija labiau būdinga senesniems žmonėms.
O štai jaunimas yra pasidavęs interneto įtakai – būtent ten jie semiasi žinių apie sveikatą ir savo negalavimus. Pas gydytoją jie ateina kaip tikri daktarai – patys sau nustatę diagnozę ir tik paprašo gydymo, vaistų. O juk panašūs simptomai gali lydėti ne vieną ligą, reikia įvertinti visumą. Apskritai diagnozuoti ligą – nelengva, kiekvienu atveju tas pats susirgimas gali pasireikšti skirtingai. Ypač onkologinės ligos. Kartais žmonės nejunta jokių simptomų arba junta labai menkus, o atsitiktinai padarius tyrimus randamas ketvirtos stadijos vėžys. Ir man tokių atvejų yra pasitaikęs ne vienas. Štai neseniai vienam pacientui buvo nustatytas ketvirtos stadijos vėžys – tarsi iš niekur atsiradęs. Žmogus nejuto jokių simptomų, tik nugarą skaudėjo, o paaiškėjo užleista inkstų vėžio forma.
– Bet jeigu nejunti jokių ypatingų požymių, natūralu, kad neini pas gydytoją. Vadinasi, nustatytas vėlyvos stadijos vėžys nebūtinai susijęs su žmogaus aplaidumu?
– Iš tiesų taip, todėl reikia tikrintis profilaktiškai ir naudotis visomis prevencinėmis programomis. Jos tikrai padeda nustatyti vėžį anksčiau, negu imame justi skausmus.
– Bet gal žmonės profilaktiškai nesitikrina, nes bijo išgirsti baisią diagnozę?
– Labai gerai tai suprantu, nes ir aš… vengiu gydytojų. Tiksliau – bijau profilaktiškai tirtis. O jeigu paaiškės kokia sunki liga? Kita vertus, vis tiek geriau apie ją išgirsti kuo anksčiau – šiuolaikinės technologijos, nors negali visiškai išgydyti vėžio, prailginti gyvenimą gali ir netgi gerokai.
– O ar sunku pranešti žmogui, kad jis sunkiai serga? Pavyzdžiui, vėžiu.
– Labai sunku. Tai labiausiai mane slegia. Ypač tuomet, kai matai, kad jau nieko nebegali padėti, o jie taip tikisi, laukia stebuklo. Yra pacientų, kurie net nežino, kad serga, artimieji nuo jų šią informaciją slepia, o jie, nors gydosi onkologijos skyriuje, atrodo, lyg nesuprastų to. Su tokiais ligoniais kalbi, apeidamas vėžio temą, lyg apie kokią kitą ligą, aptakiai, apskritai apie tyrimų rezultatus, savijautą. Gal tai jiems padeda išsaugoti viltį? Pastebiu, kad, nenorėdami žinoti tiesos, tokie ligoniai gyvena turėdami nepagrįstų vilčių, netiki, kad serga vėžiu. Deja, stebuklingai išgyti tai nepadeda, bet psichologiškai gal jaučiasi geriau.
– Jūsų kasdienybė – ligos, kartais labai sunkios, įvairūs pacientai su savo nuotaikomis, senukai, su kuriais reikia daug kantrybės – kaip susidorojate su tokiu psichologiniu krūviu? Ar kalbatės su vyru apie savo darbo rūpesčius?
– Žinot, pripranti prie visko, ir prie savo pacientų, juos pažįsti, žinai, ko laukti, ko tikėtis, todėl stengiuosi neprarasti kantrybės. O su vyru apie darbą kalbu nedaug, kartais po darbo apskritai nenoriu kalbėti, noriu tylos, nes turime daug senų pacientų, kurie neprigirdi, reikia jiems rėkti tiesiog į ausį. Didžiausia atgaiva man – sodyba netoli Rokiškio, kurioje gyvename nuo pavasario iki rudens. Auginu daug įvairių gėlių, nes labai jas mėgstu, auginu daržoves. Pavasarį, vasarą ten ir atsigaunu nuo visų rūpesčių, o rudenį, žiemą sunkiau, nes ypatingų pomėgių neturiu. Netgi valgyti gaminu tik iš pareigos. Mano vyras geriau gamina negu aš, todėl ne aš jam, o jis man dažniau ruošia maistą. O ir dukros šeima sako, kad senelio iškeptas, pavyzdžiui, bulvių plokštainis kur kas skanesnis nei manasis. Siūti, megzti taip pat nemėgstu, tačiau mėgstu vaikščioti, mėgstu gamtą. Į darbą ir namo į mikrorajoną, kur gyvename, visuomet einu pėsčia, pakeliui dar užsuku pas mamą, pabendrauju su ja, tai ne tiek daug to laisvo laiko ir lieka.
– Kokie pagrindiniai, Jūsų nuomone, sveikatos principai?
– Mityba, judėjimas, streso vengimas. Žmogus turi maitintis normaliai, reguliariai, nepersivalgyti. O dabar? Pusryčių nevalgo, tik kavos išgeria, per pietus ką nors užkremta, o vakare atsigriebia už visą dieną ir pilnu pilvu įsitaiso prie televizoriaus. Todėl ir antsvoris, todėl ir visokios skrandžio ligos, virškinimo problemos. Beveik kaskart, tirdami skrandį, randame erozijų. Tai vis nuo tokios mitybos. Fizinis aktyvumas irgi prastas, ypač mažai juda jaunimas. Seni žmonės tai įpratę daug judėti ir, kol darbuojasi, kruta, tol būna sveikesni. Štai mano pacientė, 92 metų močiutė, susinešė malkas žiemai, išsikasė jurginus, kurių turi daugiau kaip 40, susidžiovino, sudėjo juos žiemai. Ji vis juda, kruta, dirba. Mes, medikai, pastebime – pavasarį, kai prasideda darbai, visos močiutės atsigauna, vaistų joms nebereikia, o ateina ruduo, tai vaistų nuo nemigos, tai raminamųjų, tai dar kokių. Taigi fizinis aktyvumas, judėjimas – puikus vaistas.
Užs. 1313