Gabrielė MILAKNYTĖ
Gydytoja rezidentė, dirbanti su ligoniais, kurie ruošiami organų transplantacijoms
Su tokiais ligoniais susiduriame beveik kasdien. Mes pirmieji pasakome jiems, kad vienintelė išeitis, jei nori gyventi, – organo transplantacija. Pirmieji susiduriame su jų emocijomis, kurių neįmanoma nupasakoti, kai žmogus žiūri tau į akis ir klausia: „Daktare, kiek aš gyvensiu, ar aš gyvensiu?“ Palaikome jų būklę, kiek įmanoma, stabilią iki transplantacijos. Prie tokių ligonių prisirišame, kartais jie rašo žinutes, kai miegame po darbo, labai dažnai sako „ačiū“, džiaugiasi kiekvienu, net mikroskopiniu, pagerėjimu. Nors išoriškai nesimato, viduje labai išgyvename.
Labai sunku, kai liga vystosi žaibiškai ir mūsų pačios didžiausios pastangos tampa bevaisės.
Tikrai ir patys slapčia su artimaisiais meldžiame jiems kuo geriausio.
Ir šiandien vyksta „mūsiškio“ transplantacija. Tyliai visi sėdi lyg „ant adatų“ ir laukia, kaip baigsis operacija, ar nebus komplikacijų. Uždarius operacinės duris, niekas nesibaigia net pačiais geriausiais atvejais. Laukia ilgas sveikimo periodas, komplikacijos. Jie dažni „svečiai“ skyriuje. Labai išgyvename su transplantacijos laukiančiais pacientais, kai jau gulint „ant stalo“ artimieji nutraukia donorystes procesą.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
