– Paradoksas – fotografiją staiga iškeitei į skrydžių palydovės profesiją. Iki tol niekada nebuvai skridusi lėktuvu.
– Baigusi mokyklą persikrausčiau į Vilnių studijuoti fotografijos. Fotografija iki šiol mane žavi, nors šiuo metu esu stiuardesė, savo pomėgio neapleidau.
Tapti skrydžių palydove neplanavau. Atrodė, per daug užsisėdėjau vienoje vietoje. Norėjosi naujų iššūkių, kaip dabar populiaru sakyti, – išeiti iš komforto zonos. Vieną dieną draugė atsiuntė skelbimą, kuriame į skydžių palydovių atranką buvo kviečiamos merginos. Prapliupau juoktis: „Aš – stiuardesė, niekada neskridusi lėktuvu?!” Visa tai atrodė kaip nelabai vykęs pokštas. Vis dėlto abi pasitarėme ir nusprendėme nusiųsti savo gyvenimo aprašymus. Neturėdama nė menkiausios vilties, netrukus sulaukiau kvietimo į atranką. Nieko kito nebeliko, kaip dalyvauti trijų etapų atrankoje. Visus etapus pavyko sėkmingai įveikti.
– Ar stiuardesėms keliami aukšti reikalavimai?
– Kiekvienoje kompanijoje savi reikalavimai. „Small Planet Airlines“ reikalavimai nėra labai aukšti. Atrankos metu stebima, kaip tu bendrauji, analizuojama kūno kalba, manieros. Konkrečių ūgio ar svorio reikalavimų nėra. Keliaujančiųjų daugėja, todėl ir personalo poreikis yra didelis. Stiuardesės darbas pecifinis, jo pobūdis ir ritmas verčia iš pagrindų keisti gyvenimo įpročius: netikėtos išvykos ilgesniam laikui už jūrų marių verčia palikti draugus, šeimą ir artimuosius, o kur dar naktiniai reisai, kai reikia keltis antrą valandą nakties, o grįžus miegoti eiti antrą valandą dienos… Tai gaug ką gali išmušti iš vėžių ir varginti.
– Ar nesuabejojai savo pasirinkimu?
– Kai dabar kolegoms prisipažįstu, su kokiomis emocijomis ir iššūkiais susidūriau ateidama čia dirbti, jie labai nustemba. Dėl fizinės savo būklės buvau visiškai tikra. Dievinu aukštį – jokie atrakcionų parkai man nebuvo baisūs, nebuvau susidūrusi su jūros liga ir kitais sutrikimais. Vienintelis dalykas, kuris mane labiausiai gąsdino, – tai didžiulė nežinomybė. Apie aviaciją neturėjau jokio supratimo. Nebuvau ir kojos kėlusi į lėktuvą. Nė karto. Tuo metu tai buvo mano bilietas iš komforto zonos į dar neatrastą pasaulį.
Iš pradžių vyko intensyvūs mokymai. Žinių bagažas didėjo – baimė traukėsi. Tiek teorinės, tiek praktinės žinios suteikė drąsos. Mokymų pabaigoje degiau noru kuo greičiau lipti į lėktuvą. Išaušus pirmajai skrydžio egzamino dienai, mano galvoje buvo tikras chaosas. Juk tai viena svarbiausių dienų mano gyvenime ir ji buvo tiesiog nereali – dar ir šiandien per kūną bėgioja šiurpuliukai.
Plačiau – šeštadienio „Gimtajame…“
