109-erių sulaukęs pandėlietis ilgo gyvenimo receptų nedalija

„Reikia smagiai dirbti”, – apie ilgaamžiškumo paslaptis sako vienas vyriausių šalies gyventojų, Kurklaičių kaimo (Pandėlio sen.) šviesuolis Adolfas Jurevičius. Jokių dietų, bet ir jokio palaido gyvenimo: darbas „prie žemės”, statybose, bitininkystė, medžioklė ir knygos… Kodėl dailios išvaizdos, ramaus būdo, santūrus ir darbštus Adolfas per ilgą gyvenimą taip ir nesutiko savo tikrosios meilės, žinoma tik jam vienam.

Poros nesusirado

„Tai kad buvo sunkūs Stalino laikai ir daug darbų ūkyje… Kad tos tikros kaip ir nebuvo. O taip tai buvo daug ir visokių. Šviesių, tamsių”, – valiūkišką šypseną spaudžia senolis, prisimindamas jaunystės metus. Jo globėja, kaimynė Danutė Gaškienė, kurią Adolfas vadina geruoju angelu, merkia akį: „Daug moterų apie jį sukiojosi. O ko gi ne? Tvarkingas, darbštus, nesugriuvęs, santūrus ir mandagus. Jaunikis labai tinkamas, bet nė vienos į namus taip ir neparsivedė.” Pagal šimtamečio buitį nepasakysi, kad jis gyvena vienas: visos trobos kerčios šviečia švara, ant palangių – gėlės, sienas puošia paveikslai, šeimos ir giminių bei medžioklės nuotraukos ir trofėjai. Lentynose – knygos, ant staliuko – laikraščiai. Adolfas mažakalbis, ilgai mąsto, ką atsakyti, bet atmintis pavydėtina. Prisimena svarbiausias datas, vardus, įvykius. „Televizoriaus jau metai nebežiūri. Sako, kad nebeįdomu. Labai laukia „Gimtojo Rokiškio”, jį skaito iki paskutinės raidės, tyrinėja nuotraukas. Skaito be akinių, prieš keliolika metų akys buvo operuotos”, – apie 12 metų globojamą kaimyną pasakoja D. Gaškienė. 

Adolfui labai smagu, kad gimtadienio proga jį aplankė „laikraštis”. Tokiai progai jis “apsirėdė” naujais marškiniais ir megztiniu, kad nuotraukoje nebūtų gėda save pamatyti… Ir priduria, jog svečių šiomis dienomis turėjo daug: sveikino seniūnas, meras, atvežė tortą dovanų, gėlių ir „bonką”.

Prakalbus apie jaunystės šėliones Adolfo akyse sužimba kibirkštėlės. Ne, geras šokėjas jis nebuvo, bet aukštas, išlaikytas, geros figūros ir gražaus veido Adolfas merginas traukė kaip medus. Jam labiau patiko juodaplaukės ir juokdamasi papasakoja kodėl… Tik tos paslapties prašo neatskleisti… 

Be pieno, bet su mėsa

Šimtą metų peržengusių žmonių įprasta klausti apie ilgo gyvenimo receptus. Bet Adolfas sako, jog jokių receptų neturėjo: „Reikia smagiai dirbti, sočiai pavalgyti ir gerai pailsėti.” Apie tokius pramanus kaip vegetariškas maistas, iškrovos – nė kalbos: visą gyvenimą jis valgė mėsą, daugiausia kiaulieną, ir dabar be mėsos – beveik nė dienos. Tik racione dabar vištiena. Ypatingas produktas – grietinė. Ja Adolfas skanina ne tik mėsiškas, bet ir pieniškas sriubas, nes pieno nevartoja. Rauginti agurkai – tikras delikatesas, kai juos sumaišai su grietine.

„Nebuvau girtuoklis, bet „čėrkelę” kitą ir dabar retkarčiais pakeliu. Kai būna proga”, – porina Adolfas. Jis maistui, kaip ir kitiems gyvenimo dalykams, neišrankus: ką jo angelas sargas atneša, tas ir tinka. Prieš svečius, įsiprašiusius gimtadienio proga, garbingo amžiaus vyras „nepasiveda”: ant stalo – pyragai, saldainiai, kava. Tik gerbėjai, anot pono Adolfo, jį nuvargina, nes ilgai prie stalo sėdėti jam tampa per sunku. Sako, greitai pavargsta, nes „amžius nebe tas”.

Medžioklis

Adolfas pasakoja atminty giliai įsirėžusius prisiminimus, kaip jo motiną Elžbietą išvežė į Sibirą, kur septynerius metus išbuvo, kaip vyresnysis brolis Juozas žuvo kare Velykije Luki (Rusija). Ir kaip motiną po tremties metų važiavo parsivežti į Lietuvą.  Kol gyvi buvo tėvai, jis jais labai rūpinosi. Ir darbus ūkyje pamena kaip šiandien: 38 hektarus apdirbdavo arkliu, visus darbus mokėjo. Namą Suvainiškio kaime nusipirko, parsigabeno į Kurklaičius ir pats pasistatė. Ir buitį, kokią norėjo, susikūrė. Jo namuose dažni svečiai buvo medžiotojai, nes pats, net jau nebepamena, kiek metų medžiojo. Dalis trofėjų – briedžio, elnio, stirnino ragai, šernų iltys ir fotografijos – primena Adolfo aktyvų gyvenimą. Pasidžiaugęs gera draugyste su patyrusiu medžiokliu, AB „Rokiškio sūris” direktoriumi Antanu Trumpa Adolfas apgailestauja, kad neturi bendros nuotraukos. „Paskutinį kartą į medžioklę Adolfas ėjo apie 1995-uosius. Jo namuose medžiotojai rinkdavosi po medžioklių, vaišindavosi, lupdavo žvėris”, – į pokalbį įsiterpia senolio globėja Danutė. Prie trofėjų – motociklininko šalmas. Mat Adolfas buvo ne iš kelmo spirtas: lakstė motociklais „IŽ Planeta”, turėjo „emką”, vėliau nusipirko dramblio spalvos „žiguliukus”. „Labai prižiūrėjo mašiną, visai neseniai pardavė. Tik dugnas buvo prarūdijęs, o vidus – kaip naujas”, – pasakojo Danutė.

Amžininkų nebeliko

Pas Adolfą per gimtadienį kasmet renkasi kaimynai, giminės ir troboje vyksta linksmi pasibuvimai. Tik šiemet gimtadienio šventė neplanuota. Bet nutiko priešingai – svečių senolis sulaukė daugiau nei įprastai. Antrą šimtmetį gyvenantis Adolfas sako: „Su kuo bekalbėsi, kai bendraamžiai seniai po velėna?” Nebėra brolio ir sesers, bet jį kiekvieną vasarą aplanko brolio našlė su mirusio sūnaus, Vilkaviškio ligoninės chirurgo, šeima. „Suruošiu vaišes, pasibūnam”, – džiaugiasi giminių dėmesio nestokojančiu globotiniu Danutė.

Savas

Adolfui nusišypsojo laimė – giminės toli, bet gražioje senatvėje jis neliko vienas. Nuo jaunystės jo ir Danutės šeimos draugavo. Kai išsituokusi su vyru atvyko į Kurklaičių kaimą, Adolfas jos paklausė, ar negalėtų juo rūpintis? Savo vaikus užauginusi ir nemenką ūkį turinti moteris nė nedvejojo – pagelbės Adolfui senatvėje, kaip savo tėvams. „Jis labai geras, neturi jokių priekaištų. Kaip padarau, taip gerai. Neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip, nes jis labai geros širdies žmogus”, – džiaugėsi be jokio atlygio Adolfui gelbėjanti moteris, žinanti visą jo gyvenimo istoriją. Adolfas už tai jai labai dėkingas: pozuodamas nuotraukai klustelėjo, ar gali apkabinti savo angelą sargą, ir ilgai laikė savo rankoje jos ranką.

Šviesuolis

Adolfas sako, jog jokios ligos jo nepuola. Prieš daug metų buvo susilaužęs koją, o daugiau neturėjo sveikatos bėdų. Iki šiol senolis pats pasirūpina savo buitimi: keliasi apie 5 val., pasikuria krosnį, pasigamina pusryčius – dažniausia kruopų sriubą, laukia pašto, kada atneš laikraštį. Pietums verda vištieną ir daržovių sriubą, vakarienei – makaronų, užbalintų grietine. „Kojos skauda, nebegaliu į parduotuvę Pandėlin nueiti. Tai Danutė visko nuperka”, – dėsto senolis.

„Labai šviesus žmogus mūsų Adolfas. Džiaugiamės, kad kaimynystėje turi jį globojančią Danutę, nes tokio amžiaus be pagalbos gyventi būtų sunku”, – sako Pandėlio seniūnas Romualdas Varanius. Pasak jo, Adolfas – ko gero, vyriausias Lietuvos žmogus. Jo tėvai Elžbieta ir Petras – taip pat ilgaamžiai. Adolfas nė nebežino, ar jis ilgiau gyvena, ar gyveno jo tėvai. Pagal pasakojimą, jie mirė sulaukę daugiau nei 100 metų.

Aldona MINKEVIČIENĖ