Apsiuvo visą giminę
Natūralios vilnos, lengva, minkšta ir šilta antklodė reikalauja daug darbo ir laiko. „Iš pradžių antklodes siūdavome rankomis: į užvalkalą sudedi vilną ir mažais dygsniais sukabini. Tada užsiūni pakraštį – ir štai antklodė. Siuvo mano mama, siuvo mano vyro mama – visą giminę apsiuvome“, – pasakojo Obelių seniūnijos Dačiūnų vienkiemyje Justino Vienožinskio sodyboje sūnaus Petro ūkyje daug laiko praleidžianti, beje, čia pat memorialinį muziejų puoselėjanti Nijolė Šiaučiūnienė.
Tikras palengvinimas
Atrastoji Bakėjų karšykla Utenos rajono Poškonių kaime buvo tikras palengvinimas. Lietuvoje karšyklų beveik nebeliko. Tiesa, dar yra Plungėje, bet ji labai toli. Be to, ten karšia vilną ir verpia siūlus, bet nesiūna antklodžių. Tad į Plungę N. Šiaučiūnienė vilną veža tik tada, kai reikia siūlų. Šiems atrenkama ūkyje auginamų Lietuvos juodgalvių geriausia ilgo plauko vilna, kirpta nuo nugaros ir šonų. Prasčiausia yra pakojų vilna, tad, esant galimybei, ji keičiama į išplautą. Dačiūnų ūkis ir pats turi nedidelę karšyklėlę, tačiau ji naudojama tik edukacijoms.
Nėra vilnos plovyklų
Lietuvoje nėra nė vienos vilnų plovyklos. Dėl to beveik visi avių augintojai vilną išmeta – ją išplauti nelengvas darbas. N. Šiaučiūnienė vilną plauna visą vasarą. Turi didžiules bačkas, į kurias pila kūdros vandens. Per naktį vilna pamirksta muiluotame vandenyje, tada ji išimama, nuvarvinama, keičiamas vanduo. Nenaudojama jokia arši chemija – saugomas vilnos riebalas lanolinas, nuo kurio priklauso vilnos kokybė. Kai kuriose užsienio valstybėse vilna plaunama chemikalais: išplautas natūralus lanolinas pakeičiamas sintetiniu.
Vanduo avių vilnai plauti keičiamas keturis kartus. Po paskutinio mirkymo nuvarvinta vilna klojama ant padėklų džiūti.
Gyveni ir mokaisi
Anot N. Šiaučiūnienės, išplautos vilnos kilogramas kainuoja apie 3 eurus, tačiau už tokią kainą savo pačios plautos vilnos ji neparduotų. Ir nesvarbu, kad šis darbas tapo įprastas ir net patobulintas. „Gyveni ir mokaisi, – sakė N. Šiaučiūnienė. – Iš pradžių merkdavau visą vilną. Paskui pamačiau, kad paprasčiau ją plauti tada, kai būna išrinkti šapai ir visokie „kibišai“. Sėdžiu prie televizoriaus ir tvarkau vilną, o tada ji švari keliauja į bačkas. Ir taip visą vasarą: viena vilnos partija džiūsta, kita mirksta.“
Ūkyje auginama apie 400 avių. Jaunų avių nekerpa, tad vilnos gaunama iš maždaug 200 gyvulių. Dažniausiai avys kerpamos pavasarį – ant pakratų gyvenusios jos būna švaresnės, neprisirinkusios lauko šapų.
„Kerpant avis būnu šalia. Vilna nukerpama beveik vientisu gabalu: pakraščius nuimi, ir lieka švarus kailis. Tokią vilną dedu į didmaišius – jos nebereikia net perrinkti. Vis dėlto ir čia darbo nemažai: kerpa greičiau, negu aš spėju surinkti tą kailį“, – pasakojo N. Šiaučiūnienė, niekada ir neplanavusi antklodžių verslo.
Antklodės – ir trijų metrų
Antklodėms naudojami medvilniniai audiniai. Siuvamos ir standartinės viengulės, ir dvigulės, bet yra buvęs ir neįprastas užsakymas – net 3×3 metrų dydžio antklodė. Jų storumas taip pat priklauso nuo užsakovo pageidavimų.
Viengulei antklodei sunaudojama apie 1,5 kg vilnos, dvigulei – apie 2 kg. Vienu nuvažiavimu į karšyklą pasiuvama apie 10 antklodžių, o per metus – maždaug šimtas.
Siūlai gaminami Plungėje, į kurią vykstama kartą per metus. Dačiūnų ūkio siūlai būna net trijų spalvų. Iš juodos pakaklės vilnos, sumaišytos su balta, susikaršia ir susiverpia sodrios pilkos spalvos siūlai. Būna ir balti, ir maišyti su šuns vilna – ūkyje laikomi trys šunys, jie šukuojami, o surinkta vilna, sumaišyta su avies, taip pat virsta siūlais.
Viskas nuo siūlų ir prasidėjo
Visa ši veikla prasidėjo visai neplanuojant verslo. Vilna buvo tvarkoma tam, kad jos nereikėtų išmesti. Šeimos moterys – didelės mezgėjos. Pirmiausia atsirado siūlai, o antklodės – jau vėliau.
Šiandien Dačiūnų ūkyje vilna vis dar tvarkoma taip pat – kantriai, rankomis ir su pagarba tam, ką duoda avys. Galbūt todėl iš jos gimstančios antklodės yra ne tik šiltos, bet ir turinčios savyje dalelę kaimo gyvenimo istorijos. Keliauja jos iš kaimo po visą Lietuvą ir buvo ypač jaukios praėjusią šaltą žiemą.
Rita BRIEDIENĖ
