Nekūrenamame name tarp šiukšlių įsikūręs keistuolis nesiskundžia gyvenimu, o bandantiesiems keisti jo įpročius atšauna: “Laisvoje Lietuvoje gyvenu taip, kaip noriu.”
Bebrų darbas?
Didelis dviejų galų medinis namas iš visų pusių apramstytas mediniais rąstigaliais, medžių šakomis, įvairiais lentgaliais. Tokią išvydome Vilkų kaimo (Rokiškio kaim. sen.) sodybą.
“Čia bebrai darbavosi ne vieną ir ne du mėnesius”, – tokia pirmoji mintis šauna į galvą. Tačiau tai ne aštriadančių darbas…
Takelį namo durų link įmanoma įžiūrėti, bet eiti juo sudėtinga: kryptelsi koją į šoną – įklamposi į šiukšles. Šiaip taip priartėjame prie gryčios. Žvilgtelime pro langus: viduje – šiuklės. Net pro stogo skliautą kyšo plastmasiniai maišeliai. Durys aplūžusios, užremtos pagaliais, bet neužrakintos. Jas pravėrę patenkame į nedidelį prieangį. Virstelėję dar vienerias duris aiktelėjame iš nuostabos: kelią mums pastoja… krūva šiukšlių. Jų tiek daug, kad toliau prasibrauti įmanoma nebent šliaužiant pačia palube.
Katakombos
Apžiūrėti šiukšlėse skendinčios sodybos “Gimtąjį Rokiškį”, kaimiškosios seniūnijos seniūnę Dalią Janulienę bei socialinę darbuotoją Danguolę Peciukonytę ir apylinkės inspektorių Andrių Zolbą pakvietė rajono tarybos narys Virginijus Lukošiūnas. Jis pasakojo: “Prieš kelias savaites visiškai atsitiktinai atsidūriau prie šio namo. Keletą kartų apėjau aplinkui, apžiūrėjau jį iš visų pusių.” Tąkart politikas keletą kartų pabeldė į trobos langus, garsiai pasisveikino, nors abejojo, ar kas nors ten gali gyventi. “Ko nori?” – netikėtai kažkas riktelėjo. Paskui pasipylė keiksmažodžių lavina. Daugiau prakalbinti viduje tūnančio žmogaus p. Lukošiūnui nepavyko.
“Maža tikimybė, kad šiukšlių katakombose gyventų normalūs žmonės. Čia nėra elektros. Įėjimas į namą užbarikaduotas, vandens į vidų neįsineši. Tokiomis sąlygomis gali gyventi nebent nusikaltėliai, besislapstantys nuo visuomenės”, – šios mintys paskatino p. Lukošiūną grįžti prie Vilkų kaimo trobos.
Vaizdas sodyboje buvo lygiai tas pats kaip ir prieš kelias savaites, tik prisišaukti žmogaus nepavyko.
“Nė gyvos dvasios. Negi man galėjo vaidentis?” – svarstė p. Lukošiūnas, vaikščiodamas aplink apleistą namą. Vis dėlto pėdos pažliugusiame sniege liudijo: čia gyvenama žmogaus.
Surišto nenuveš
Nuo Vilkų iki Žiobiškio maždaug 3 km. Jame paklausinėję apie keistą sodybą mes suradome jos šeimininką. Tai 74 metų Juozas Kišūnas. Anot žiobiškėnų, vietos ūkininkui jis padeda darbuose. J.Kišūną radome pietaujantį. Jis visiškai nenorėjo bendrauti su seniūnijos atstovais ir rajono tarybos nariu.
“Kodėl kišatės ten, kur kištis niekas neprašo? Laisvoje Lietuvoje gyvenu taip, kaip noriu, ir nereguliuokite mano asmeninio gyvenimo!” – lyg kirviu nukirto.
J.Kišūno pasiteiravome, kaip jis iškentė atšiaurią žiemą, kai naktimis spaudė beveik 30 l. šaltis. Garbaus amžiaus vyriškis teigė, jog jis yra užsigrūdinęs, o naktimis nuo žvarbos dangstosi antklodėmis, kurių turįs labai daug.
Net krosnies J.Kišūnas negalėtų užsikurti: ji apversta šiukšlėmis, o iki savo migio urvu tarp įvairių sankaupų žmogus šliaužte nušliaužia.
“Į “ubagų” namus manęs ir surišto nenuvešit”, – pyktelėjo pašnekovas.
Socialinė darbuotoja D.Peciukonytė prisiminė, jog J.Kišūno sveikata keliskart buvo pašlijusi, jis atsidūrė ligoninėje. Pasveikusiam vyrui siūlyta į namus nebegrįžti, įsikurti globos įstaigoje, tačiau jis griežtai atsisakė.
Kaimo keistuolis
Senieji Žiobiškio gyventojai pasakojo, jog prieš daugelį metų didžiulė Vilkų kaimo sodyba vadinta Kišūnų dvaru, joje gyveno stambūs ūkininkai – J.Kišūno tėvai. Juozukas – taip draugiškai J.Kišūną šaukia kaimo žmonės – ilgus metus praleido su motina, savos šeimos jis nesukūrė.
Keistoko būdo vyras niekam nėra blogo padaręs. Žiobiškėnai jį noriai kviečia į talkas, ypač malkų skaldyti ar kiaulių skersti. Pakviestas talkon, jis skuba padėti, sąžiningai ir greitai atlieka jam patikėtus darbus. Žiobiškyje ir aplinkiniuose kaimuose nėra tokio kiemo, kur Juozukas nebūtų talkinęs. Kaimiečiai už triūsą atsiskaito pinigais, maistu ar drabužiais. Tiesa, keistuolis labai keikiasi, tačiau kaimiečiai į tai nebekreipia dėmesio.
Ilga striukė ir guminiai batai – toks Juozuko aprėdas ir žiemą, ir vasarą. Kai kada jis šlitiniuoja nuo vienos kelio pusės į kitą. Tuomet kaimiečiai žino: keistuolis padaugino alaus ar degtinės. Dažniau taip nutinka išmokėjus pensiją.
J.Kišūnas – tikras kaimo “sanitaras”: niekada nepraeis pro numestą šiukšlę – ją pakels ir partemps namo. Ir kaimiečių dovanotus drabužius jis taupo: dėvi senus skarmalus.
“Kiekvienas turi savo būdą, savaip suvokia aplinką”, – sakė Žiobiškio kultūros centro administratorė Gita Jočienė.
“Keistuolis niekam nekliudo. Toks gyvenimo būdas jam patinka, niekas nėra girdėjęs jo skundų”, – antrino jai bibliotekininkė Liucija Kirstukienė. Anot jos, Žiobiškio vaikai, gavę užduotį papasakoti apie kaimo keistuolius, geraširdžio Juozuko portretą piešia šviesiomis spalvomis.
Dalia ZIBOLIENĖ
