Netikėtai pačiam sau ėmė karšti vilną
P. Bakėjus juokauja, esą jeigu jam kas prieš pora dešimtmečių būtų pasakęs, kad jis karš vilną, būtų pagalvojęs, kad žmogus turi gerą humoro jausmą. „Apie šį verslą neturėjau jokio supratimo, net nežinojau, kad toks yra, ir neplanavau ko nors panašaus imtis. Siuvėjas irgi nesu. Tiesa, mano močiutė, tetos buvo tikrai geros siuvėjos. Su žmona auginom penkis vaikus, tad reikėjo galvoti, kaip verstis. Nusipirkom sodybą Poškonių kaime ir visiškai atsitiktinai per draugus iš vokiečio už simbolinę kainą įsigijom senovišką, šimtametę 1924 m. siuvimo mašiną. Per karą vokietis ja siuvo antklodes, ji tam ir pritaikyta“, – verslo pradžią prisimena P. Bakėjus.
Specialios, ypač kokybiškos siuvimo mašinos simbolinė kaina turėjo savo sąlygas. Buvęs jos savininkas pageidavo, kad ji nenugultų kur į senienų muziejų, o būtų ir toliau naudojama. Kasmet vokiečio draugai apsilanko pas P. ir G. Bakėjus, nufilmuoja ir įrodymą, kad mašina vis dar siuva, nusiunčia buvusiam jos savininkui.
Po to iš Ramygalos malūno Bakėjai įsigijo senovišką didelę vilnos karšimo mašiną, mažesnę mašiną nusipirko iš Pandėlio senos karšyklos ir verslas po truputį įsisiūbavo. Dabar Gražina iš vilnos velia spalvingas puošnias pirties kepures, veltinukus, o Petras karšia vilną, siuva iš jos įvairaus dydžio ir storio vilnones antklodes, pagalves, čiužinius. Ir keliauja po parodas ir muges, pardavinėdamas šiuos natūralius, senoviniu būdu pagamintus gaminius.
(Daugiau – antradienio „Gimtajame…“)
