Pranešime spaudai rašėte, kad idėja kurti festivalį Dusetose gimė ir todėl, kad čia prabėgo vaikystės vasaros. Ką labiausiai prisimenate iš tų vasarų?
Šokoladinis sviestas ir trumpos spalvotos nailoninės kojinės!
Mūsų sodyba, kur leisdavau vasaros atostogas vienkiemyje, ežeruose ar miškuose, yra 10 kilometrų nuo Dusetų. Kai važiuodavome apsipirkti, matydavau, kad Dusetos yra didelis miestas su didelėmis galimybėmis. Ten pirmą kartą gyvenime pamačiau šokoladinį sviestą ir spalvotas trumpas nailonines kojinaites – neįsivaizdavau, kas gali būti skaniau, gražiau, o bendrai paėmus – prabangiau mano possovietinėje vaikystėje. Dusetose kas kartą kažką nuostabaus atrasdavau. Kartą tai buvo namas, kuriame gimė mano tėtė. Kitą kartą vietos, kur kažkada buvo sinagoga ir ritualinė pirtis. Taip pat restoranas, kuris kitados buvo ligoninė, kurioje dirbo (o ir gimdė) mano senelytė. Ten tiek daug visko ir iš asmeninės, ir iš šalies istorijos.
Šiandien Dusetos garsėja kaip kultūrinis centras. Čia rengiamos išskirtinės parodos ir apskritai čia meilė dailei ir menams sklando ore. Bet kuriuo atveju, jei jau Dusetose vyksta koks kultūrinis renginys, beveik visada bus kokybiška. Kas Jums padeda organizuot festivalį? Iš kur gavote lėšų? Tai milžiniškas darbas.
Mes su broliu Baliu Latėnu taip smagiai įsifantazavom kalbėdami telefonu, kad brolis ėmė svarstyti, jog šitos svajonės gali virsti realybe. Kai taip pat pamanė ir Zarasų merė Nijolė Guobienė bei skyrė festivaliui dalinį finansavimą – nebebuvo kelio atgal. Pradžioje buvome tik mes su broliu, tada kaip didžiulė pagalba atsirado Dusetų kultūros centro darbuotoja Ieva Špūrienė, dar pasipylė daugybė geranoriškų žmonių. Jie pasisiūlo ar sutinka padėti. Kartais net graudu, kiek neįtikėtino palaikymo ir gerumo susilaukiame su broliu. Tiek iš nuostabių vietos žmonių, tiek iš Lietuvos teatro bendruomenės. Lydi jausmas, kad šio festivalio reikia visiems.
Kokių žiūrovų laukiate – poilsiautojų, kuriems teatro reikia kaip pramogos, ar nusiteikusių, sakykim, rimtesniems apmąstymams?
Dėliojome programą įvairiems skoniams, bet nenuleisdami kartelės, nepataikaudami masiniam skoniui. Neabejoju, kad visi ras savo.
Gal galite trumpai apžvelgti repertuarą. Rokiškio žiūrovai keletą jūsų siūlomų spektaklių jau matė per praėjusį mūsų festivalį šiemet Rokiškyje, tačiau tikrai ne visus.
Rokiškio festivalis – tikras įkvėpimas ir brangi teatrinės kultūros tradicija. Džiaugiuosi, kad ir rokiškėnai turės, ką pamatyti. Tikrai yra ir itin retai vaidinamų spektaklių, vienas jų – “Kai labai norisi gyventi, bet nežinai kaip”. Jis galimai bus rodomas paskutinį kartą. Tai mano pats pirmas monospektaklis su dviem virtuozais muzikantas – violončele gros Gleb Pyšniak, o smuiku Dalia Dėdinskaitė. Džiugina, jog ir žiūrovai sako, kad tai lyg pasimatymas su seniai matytu pačiu savimi.
Pagal J. Strielkūno eiles Rolandas Kazlas su Justu Juškevičiumi kuria visiškai naują spektaklį festivalio atidarymui.
Bent keli spektakliai apdovanoti Auksiniais scenos kryžiais – aukščiausiu teatriniu įvertinimu.
Laimė, kad ir jauni žmonės (na, žinoma, ir ne tik jie) galės pamatyti J. Tertelio režisuotą ir genialiai Raimondo Klezio vaidinamą spektaklį “Avinai”, kuris nepalieka abejingų.
Na, galėčiau išsiplėsti be galo apie visus spektaklius, nes rinkome tuos, kuriuos patys tikrai norėtume pamatyti.
Ar sudėtinga atostogų metu, vasarą sukviesti teatrus, aktorius? Kokiais organizavimo rūpesčiais šiandien gyvenate?
Dalis teatrų tikrai atostogauja. Tai esame be galo dėkingi tiems, kas sutiko dėl festivalio net atostogos susitrumpinti. Tiksliau – persikelti jas į Zarasų rajoną.
Man ši vasara išskirtinai darbinga. Šalia daugybės įprastų mano kaip aktorės darbų dar prisidėjo nesibaigiantys festivalio organizavimo rūpesčiai. Bet nesiskundžiu, smalsiai mokausi, labai labai laukiu ir tikiu.
Esate buvusi Rokiškio profesionaliųjų teatrų festivalyje? Kokie įspūdžiai, jei taip?
Patys šilčiausi prisiminimai! Įspūdį padarė pati teatro šventės atmosfera, sutikimas, kad jautiesi laukiamas ir vertinamas, o iš publikos jauti, kad tai tikrai teatro žiūrovai, jo užauginti ir suformuoti.
O su broliu kartu organizuojant festivalį visais klausimais sutariat?
Oi, tikrai ne!
Bet tai didelė dovana- naujai pažinti savo brolį, ne susipykti ar įsižeisti, o diplomatiškai spręsti iššūkius dėl bendro tikslo, kuriuo abu tikime ir labai stengiamės. Matant Balį naujoje šviesoje, tik dar labiau jį myliu, branginu ir didžiuojuos.
Ačiū, Emilija
J. Stacevičiaus ir asmeninio archyvo nuotr.
