XIII a. italų filosofas ir teologas Tomas Akvinietis pateikė tris grožio savybes – išbaigtumą arba tobulumą, praporcingumą ir dermę bei aiškumą, tyrumą ir skaidrumą, kurį galima suprasti kaip vidinę šviesą, nes gražūs daiktai spindi. Tokiu pavyzdžiu galėtų būti bažnyčia, architektūros išraiška, derme ir didybe, tauriu ir paslaptingu varpų skambesiu prilygstanti Dievo balsui. Rajone turime ne vieną estetikos perlą, prie kurio prisilietė garsiausi Europos architektai ir menininkai.
Visuma
“Bene gražiausias ir vertingiausias mūsų perlas – neogotikos stiliaus Rokiškio šv. Mato bažnyčia su varpine ir koplyčia”, – sakė istorikas, knygos apie Rokiškio krašto bažnyčias autorius Petras Blaževičius. Šį ansamblį kūrė garsiausi Italijos, Belgijos meistrai, statybai vadovavo italų architektas Georgas Verneris iš Tirolio. Jis suprojektavo ir varpinės bokštą bei koplyčią. Šventovės didybę kuria ąžuolas, auksas, bronza, marmuras ir vitražai.
Architektūros šedevro neįkainojamą vertę sudaro visuma: didingas raudonų plytų pastatas, didelės meninės vertės pagrindinis altorius, pagamintas Prancūzijoje iš paauksuotos bronzos. Pastarasis kruopštus darbas buvo apdovanotas Napoleono ordinu.
Ypač vertingi altoriaus ąžuolinis baldakimas, įspūdingų ornamentų sakykla ir rokiškėno kalvio Mykolo Bruškio rankų darbo šventoriaus pagrindiniai vartai.
Bažnyčioje yra vertingi 24 registrų vargonai. Jų autorius – pasaulinio garso vargonų meistras E.F.Valckeris, Vokietijoje įkūręs vargonų dirbtuvę “E.F.Walker”. “Muzikos istorijos tyrinėtojai apie šio meistro talentą sako taip: “Valckeris vargonams – tas pats kas Bethovenas muzikai”, – prisiminė p. Blaževičius.
Antrasis pasaulinis karas nepagailėjo bažnyčios vertybių: vitražiniai langai, tarsi išausti raštais ir herbais, buvo išdaužyti, o trys didžiuliai varpai, nuliedinti Varšuvoje, – išvežti.
Vėliau bokšte, kiek žemiau, nei kabojo varpai, buvo įtaisytas didžiulis laikrodis.
Taigi buvo svarbi ir praktinė reikšmė – visas miestas žinojo tikslų laiką, o varpai kadaise pranešdavo miestelėnams apie pavojus, nelaimes ar džiugias šventes bei kviesdavo melstis.
Ir bokštais kylančios, ir be karūnų
Pasak P.Blaževičiaus, kiekvienos rajono bažnyčios architektūra yra išskirtinė, reikšminga ir įdomi. Todėl labai sudėtinga būtų jas surikiuoti pagal istorinę svarbą ar grožį. Vėlyvojo baroko stiliaus, turinti renesanso bruožų Jūžintų šv. arkangelo Mykolo bažnyčia – balta, kylanti į dangų tarsi gulbė.
Ji didžiuojasi garsiausio XIX a. mūsų krašto tautodailininko Jono Dagio darbais ir labai senais 12-os registrų vargonais. O vienuolių celėse, esančiose bažnyčios požemiuose, įkurtas nedidelis muziejus. Jame saugomi bažnytiniai reikmenys, maldynai, metalinių kryžių viršūnės.
1915 m. šventovės varpai buvo išvežti į Rusiją, o po gero dešimtmečio vietoj jų suskambo plieno varpas.
“Labai įspūdinga neogotikinės Čedasų šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios architektūra”, – sakė p. Blaževičius. Tačiau šventovės vidus savo istorine verte nėra labai reikšmingas.
Aleksandravėlės šv. Pranciškaus Serafiškojo bažnyčia – mūro, didinga, klasicistinio stiliaus. Jos smailę puošia bokštelis, ant kurio dažnai nutupia gandrai, tarsi norėdami apžvelgti miestelio valdas.
2008-aisiais Aleksandravėlės šventovė buvo tapusi nebyli – nusikaltėliai iš varpinės pavogė du jos varpus. Tačiau parapijiečių ir dvasininkų rūpesčiu po dvejų metų suskambo naujas varpas.
Kamajų šv. Kazimiero bažnyčios bokštai, nugriauti per Antrąjį pasaulinį karą, iki šiol tebėra didelis parapijos rūpestis. Dėl įvairių priežasčių per porą dešimtmečių bažnyčios bokštų atstatyti nepavyko, todėl ši neogotikos stiliaus mūrinė šventovė, menanti mūsų literatūros klasiką dvasininką Antaną Strazdą, tebestovi tarsi nukirsta karūna.
Pandėlio Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios lemtis šviesesnė nei Kamajų: beveik prieš šimtmetį nugriauti mediniai jos bokštai atstatyti kraštiečio inžinieriaus Albino Jasiūno rūpesčiu. Jis vyko į Jungtines Valstijas ieškoti rėmėjų, bokštams aukojo ne tik eiliniai emigrantai, bet ir Tautos, Popiežiaus Leono XIII fondai. Žinoma, statybas parėmė parapijiečiai, buvo skirta ir šalies biudžeto lėšų. Klasicistinio stiliaus mūrinės bažnyčios istorijoje būta ir daugiau praradimų. Per Pirmąjį pasaulinį karą šventovės varpai buvo išlydyti, o metalas panaudotas ginklams gaminti.
Bokštai be varpų – tarsi kūnas be širdies. Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, atsiliepdamas į bažnyčios geradarių entuziazmą, kreipėsi į Vokietijoje dirbantį kanauninką Gerhardą Langę ir paprašė, kad šis padovanotų Pandėliui varpus. 2006 m. liepą nauji bronziniai varpai iškilmingai pašventinti dalyvaujant ir garbingo amžiaus G.Langei.
Savitos stiliumi, panašios netektimis
Neogotikos stiliaus Panemunėlio šv. Juozapo Globos bažnyčia įspūdinga originaliu dvilypiu 52 m aukščio bokštu, simbolizuojančiu Lietuvos ir Lenkijos uniją. Ši šventovė, kaip ir dauguma kitų, nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą: trys jos varpai buvo išvežti į Rusiją. Vėliau vietoj jų nupirktas vienas.
Savitos ir kitos akmenų bei mūro Kriaunų, Lukštų, Žiobiškio, Obelių ir Suvainiškio bažnyčios.
Kriaunų Dievo Apvaizdos šventovė išsiskiria liaudiško klasicizmo formomis, Lukštų šv. apaštalo evangelisto Jono – architektūra, turinčia neoromaninio ir neobizantinio stiliaus bruožų. Obelių šv. Onos bažnyčios išskirtinumas – ryškūs neogotikos bruožai, Žiobiškio šv. arkangelo Mykolo šventovė – neogotikinė, lotyniško kryžiaus plano.
Iš pastarosios į Rusiją per Pirmąjį pasaulinį karą buvo išvežti 4 varpai.
Suvainiškio šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia turėjo tris varpus. Per karą du išvežti į Rusiją.
Medinės, bet išskirtinės
Iš šešių rajono medinių bažnyčių istorine ir kultūrine prasme vertingiausios – Salų bei Onuškio šventovės. Jas saugo valstybė.
Salų šv. Kryžiaus bažnyčia – ypač stilinga, išskirtinė, viena iš nedaugelio neogotikinių medinių maldos namų, išlikusių Lietuvoje. Ją projektavo architektas G.Verneris – Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios projekto autorius, o šių maldos namų statybą rėmė grafienė Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė.
Onuškio šv. arkangelo Mykolo bažnyčia – seniausia medinė šventovė Lietuvoje. Ji pastatyta 1774 m. Dvibokštei neobaroko šventovei negailestingas laikas ir žmogus: jos rąstai tręšta, o pastatas smenga, byra vidaus tinkas.
2008 m. iš jos varpinės pavogti trys varpai. Bet bažnyčia neliko nebyli: apie parapijos netektis ir šventes praneša vienišo varpo dūžiai.
Aldona MINKEVIČIENĖ
