Kai tik už horizonto nusileisdavo saulė, per kaimelio laukus nubėgdavo ilgesingas stūgavimas. Šis garsas netrikdė vietos gyventojų: jie žinojo, jog kaukia Ado Gasiūno augintinis vilkas.
Nerimas pasitvirtino
Vilkas buvo uždarytas aptvare, tačiau gyvūno kraujas šaukėsi laisvės. Ne kartą jis stipria letena kasėsi į laisvę, tačiau vilką sulaikydavo sunki grandinė, pritvirtinta prie šoninės tvarto sienos.
Kaip vilkas apsigyveno tarp žmonių? Tai nutiko prieš keliolika metų. Grubų miško (Rokiškio kaim. sen.) tankynėje berniūkščiai ieškojo nuotykių. Jie, slapukaudami vieni nuo kitų, žaidė karą, šaudė mediniais šautuvėliais. Kartą irštvoje po išvirtusio medžio šaknimis jie užtiko šešis rubuilius padarėlius, panašius į šunelius. Šie slėpėsi vieni už kitų, įtariai žiūrėjo į svetimus.
Berniūkščiai svarstė, kokie tai gyvūnai – vilkės vaikučiai ar atklydę šunyčiai? Jie buvo tokie gražūs, blizgančiais kailiukais, lyg išmazgoti. Jų atviros akys viliote viliojo Adą. Jam taip reikėjo šunelio…
Vaikino svajonė, cyptelėjusi už naujojo šeimininko storo švarko, nurimo, prigludo prie šiltos jaunuolio krūtinės.
Tačiau Ado neramino mintis: „O jeigu iš tikrųjų tai vilkas? Kaip į jį reaguos mano močiutė?“
Vaikino nerimas pasitvirtino: močiutė, pamačiusi netikėtą svečią ir atpažinusi vilką, susijaudino. Ji atkalbinėjo anūką auginti agresyvų laukinį gyvūną. Tačiau vaiko užsispyrimas buvo atkaklesnis nei senolės baimė.
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
Zita Mironienė
