– Kai grįžti į Rokiškį, nueini į kokias nors vietas, ar yra čia tau kažkas brangaus, įsimintina? Apskritai prisimink nors vieną epizodą ar asociaciją iš tų metų, kai čia gyvenai? Turėjai kokių mylimų žmonių, autoritetų?
– Senokai buvau Rokiškyje, bet jei grįžtu, tuomet aplankau vaikystės kiemą (Vilniaus g. 12A), Juozo Tumo- Vaižganto mokyklą, dvaro kompleksą, Liongino Šepkos ekspoziciją. Mano mylimiausias Rokiškyje gyvenantis autoritetas – mano pirmoji mokytoja Ona Bakutienė. Kartą pas mokytoją svečiavausi. Ir žinau, kad esu laukiamas visada. Manau, pirmoje klasėje iš jos gavau tikrai daug vertingų pamokų. Po darbo Rokiškyje mylimų, brangių žmonių atsirado ir daugiau. Tas emocinis ryšys niekur nedingo. Apsilankymo teatro festivalyje metu tai dar stipriau pajutau.
– Ką gi mūsų mylima Ona Bakutienė sakė trečiadienį po spektaklio „Durys“ tau į ausį, užlipusi ant scenos?
– Sakė – ačiū už spektaklį, padovanojo obuolių sūrio, medaus ir dvi fotografijas, kur jos abi su mano mama (Bronė Saladžiuvienė ne vienam J. Tumo–Vaižganto mokykloje, tuomet E. Tičkaus, dėstė fizinį lavinimą – aut. past.) scenoje šoka šventėje liaudiškus šokius.
– Nesimatėm keletą metų, nuo tada, kai nebedirbi režisieriumi Rokiškyje. Ką šiandien veiki – kur dirbi ir kokiuose spektakliuose vaidini? Tie metai, kai dirbai Rokiškyje, 2015–2016 m., berods, ar davė kokios patirties? O gal atvirkščiai – nuo režisūros atgrasė?
– Šiuo metu filmuojuosi Šarūno Barto filme, tebevaidinu visiems gerai pažįstamuose Oskaro Koršunovo ir naujausiuose Nacionalinio dramos teatro spektakliuose. O tie metai Rokiškyje davė didžiulę patirtį. Pamokė, padėjo, išugdė, pastiprino, paaugino. Nuo režisūros neatgrasė. Kaip tik – davė peno apmąstymams ir susivokimui. Bet kol kas planų kurti naują spektaklį neturiu, išskyrus monospektaklį pagal Sigito Gedos tekstus, kurį pradėjau kaip tik Rokiškyje.
– Sakai, Šarūno Barto filme… Kokiame, apie ką, ką vaidini? Ar tai pirmasis tavo vaidmuo filme? Apskritai niekad neklausiau tavęs apie kiną… Tai dabar klausiu, nes tu toks… filmiškas.
– Filmas apie partizanus. Tai nėra pirmasis mano filmas, kuriame vaidinu, tačiau jų nėra daug. Esu epizodiškai pasirodęs trijuose ar keturiuose filmuose, o ir pagrindinio vaidmens kine dar nesu sukūręs. Gal kada nors.
– Aktoriai skundžiasi, kad jiems nėra lengva gyventi, nes yra priklausomi nuo režisierių. Būtent jie renkasi, o po to dar diktuoja sąlygas. Ar sunku laukti, kol tave pasirinks, ar pasirinks?
– Anksčiau gal taip ir buvo. Dabar – ne. Manau, man pakanka idėjų ir energijos, kad nejausčiau sunkumų ir nieko nelaukdamas kurčiau.
– Jei būtų galima profesiją rinktis iš naujo..
– Rinkčiausi šamano profesiją. Nes šamanas yra aktorius kubu! Dar labiau dirba su tais dalykais, kurių plika akimi nesimato.
– „Auksiniam scenos kryžiui“ esi nominuotas ne pirmą kartą. Tai įvertinimas? O gal nekreipi dėmesio? Ką teatriniame pasaulyje apskritai ši nominacija reiškia? Yra žinomų aktorių, viską jau gavusių, kurie teigia, jog tai – tuštybė. Visos tos nominacijos.
– Be abejo, tai yra didžiulis įvertinimas. Aplanko geras jausmas,
kad tai, ką nuoširdžiai darai, nelieka nepastebėta. „Auksiniai scenos kryžiai“ – tai profesinė šventė. Vienintelė diena metuose, kai scenos meno kūrėjai gali užsivilkti savo kostiumą, o ne pjesės personažo, „pasikedenti savo plunksnas“ ir tame nieko smerktina nematau.
– Būti įvertintam meno pasaulyje. Ko reikia – talento, darbo, bemiegių naktų, nelaimingos meilės? Koršunovo? Nekrošiaus?
– Atsitiktinumo arba idėjos. Meilės, meilės darbui… tada darbo, darbo, darbo, darbo, darbo, darbo… Na, bet mano atveju nesijaučiu, kad dirbu ir darau daugiau nei kiti. Toks jausmas, kad režisieriai mane padėjo į tas vietas, kuriose esu geriausiai matomas ir kur galiu geriausiai atsiskleisti. Kolegų palaikymas, bendradarbių, scenos darbininkų, garso operatorių, dailininkų, administracijos. Dabar kaip niekad juntu, kad teatro mechanizmas – tai vienas kūnas. Nėra nesvarbių nei žmonių, nei
profesijų. Visi teatre dirba tam, kad teatro stebuklas įvyktų.
– Skaitai kartais knygas? Apskritai, kaip gyvena aktoriai? Tau, tarkim, svarbu buitis, automobilis?..
– Dabar visai neskaitau. Neatrandu tam laiko. Buitis nesvarbi, kai ji netrukdo. Kai pradeda trukdyti, ji tampa svarbi, tada jai reikia skirti dėmesio ir rūpintis daiktais. Va, sugedo automobilis. Ir negali atlikti praktinio judesio, kad galėtum greičiau grįžt prie kūrybos. Sutvarkyta buitis suteikia kūrybai laisvę. Būtina rasti balansą.
– „Ar esame laisvi žmonės, galbūt net žavingi ir kūrybingi, ar visgi beviltiškai prisirakinę prie savo įpročių, kaip Pavlovo šunys?“ Tai iš konteksto ištrauktas tekstas anotacijoje apie spektaklį „Durys“. Ką pats į jį atsakytum?
– Yra visaip. Manau, reikia neprarasti budrumo. Ir stebėti save tuo metu, kai užsidega Pavlovo lemputė. Kas su tavimi nutinka, vyksta. Kai save pamatai iš šalies, gal gali kažką po truputį pradėti keisti savyje. Nepasiduoti rutinai ar įpročiams.
– Sakau, darysiu interviu su Ryčiu. Tai vakar po spektaklio bent trys siūlė: „Paklausk Ryčio, apie ką buvo spektaklis?“ Tai klausiu.
– Apie gyvenimą. Žmones, meilę, žiaurumą, pavydą, laisvę, įpročius.
– Kaip reikia gyventi, kad galėtum vakare ateiti į sceną prieš minią žiūrovų ir paveikti juos taip, kad jiems širdis sustotų? Gerti, negerti, sportuoti, skaityti knygas?.. Aktorius man asmeniškai kažkokia mistiška profesija, jei kalbam ne apie „chaltūrą…“, ne apie saviveiklą.
– Turbūt puošti sielą. Praust, valyt, melstis, medituoti, bet tam, kad širdys ne stotų, o plaktų stipriau ir tvirčiau. Kad žiūrovas atšviežintų gyvenimo skonio receptorius. Ko gera, tai individualu. Neteigiu, kad tai visada pats darau, bet stengiuosi pozityvumu puošti sielą, valyti, melstis, medituoti. Ir norisi, kad širdys nesustotų, o pradėtų plakti kitaip – stipriau, tvirčiau. Taip, kad žiūrovas atšviežintų gyvenimo skonio receptorius.
– Sakei, turi energijos. Iš kur ji? Visus kasdienybė taip slegia…
– „Energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta.“
– Kodėl studijavai aktorystę?
– Matyt, kad į teatrą mane atvedė kiti žmonės ir atsitiktinumai. Mokykloje literatūros mokytojas Stepas Eitminavičius pakvietė į moksleivių teatro kolektyvą. Skaičiau Justino Marcinkevičiaus „Prometėjo“ ištrauką, pajutau žodžio skonį. Tačiau ne iškart pasirinkau aktoriaus profesiją. Tik pamatęs O. Koršunovo spektaklį „Ten būti čia“, buvau pakerėtas teatro magijos ir tais pačiais metais stojau į aktorinį.
– Dabar kaip tik rinkimų vajus, pati kulminacija. Prisimink, kodėl savo režisūriniam debiutui rinkaisi būtent J. Švarco „Drakoną“ – pjesę apie valdžią?
– Šią pjesę iš pasiūlytų trijų pasirinkome kartu su aktoriais. Visų pirma čia vaidino visas Rokiškio liaudies teatro kolektyvas. Antra, labai tiko žanras – tai nelėkštos diskusijos, reikalaujančios aktualios šiuolaikinės temos, pateikiamos su gera humoro doze. Pjesėje ryškinamas dviveidiškumas, klasta. Čia keliama daugybė klausimų. Kas yra tie lancelotai – teroristai ar donkichotai, riteriai, matantys priespaudą ir neteisybę?.. Pjesė apie tai, kad valdžia – toks būvis, kurio lengvai niekas nepalieka, nes ji suteikia didelių galių ir turtą. Tai – amžinos temos. Visgi „Drakonas“ kalba ne tik apie vieno miesto, šalies, bet ir apie viso pasaulio valdžios santykį su savo šalies piliečiais ir iš jo kylančias problemas. Toks pat valdžios modelis gali būti ir eilinėje šeimoje. Kur yra trys, ten jau atsiranda valdžia. Valdžia, viešpatavimas niekada nesibaigia.
– Kuo tave domina valdžios ir eilinių žmonių santykiai?
– Valdžia dažniausiai išsigimsta į totalitarinius režimus ar „valdomas demokratijas“. Tada, kai nesiekia dialogo, nediskutuoja su eiliniais piliečiais, o tik primeta valdymo modelį ar kokią sistemą, valdymo piramidę, gąsdinimus, bauginimus, didelius mokesčius, kainas ir mažus atlyginimus. Tokiu atveju gali išsigimti ir pati visuomenė: jei prisitaikys prie visko tylėdama, joje nebeliks kritiško proto. Dialogas būtinas.
– Ačiū, Ryti.
Projektą iš dalies remia
