Drožybos meno paslaptis kūrėjai perduoda iš kartos į kartą. O dažnai kūryba tampa stipria gija, sutvirtinančia moters ir vyro ryšį. „Drožyba užkrečia“, – sako šalies drožėjų žinomos šeimos.
Dalyvauja šeimos
Liongino Šepkos konkursinės parodos metraštyje – žymių šalies drožėjų šeimų pavardės. Konkurse varžėsi tėvai ir sūnūs skuodiškiai Petras ir Liudas Brazauskai, radviliškiečiai Edmundas ir Martynas Gaubai. Žinomas Garliavos dievdirbys Adolfas Teresius šio amato paslapčių išmokė sūnus Augustiną ir Dovydą. Pastarasis – jauniausias L.Šepkos konkursinės parodos dalyvis: 2000 m., kai Dovydas debiutavo šiame renginyje, jam tebuvo 11 metų. Debiutas buvo sėkmingas – jaunasis drožėjas pateko tarp renginio prizininkų.
Jaunėlis Dovydas savo darbus teikė ir vėlesnėms parodoms, dalyvavo Rokiškio medžio drožėjų pleneruose.
Deja, 2008 m. Teresių šeimą paženklino netektis: krašto apsaugos savanoris D.Teresius tragiškai žuvo karinių mokymų metu. Būtent jam atminti kolegos menininkai išdrožė L.Šepkos medžio skulptūrų parko kareivėlius.
Konkursinėje parodoje ne kartą dalyvavo ir plungiškiai sutuoktiniai Regina bei Justinas Jonušai.
2004 m. joje debiutavo jonavietė Redita Narkevičienė, kurią meile medžiui užkrėtė vyras, žinomas kryždirbys Artūras Narkevičius.
Sudėtingas menas
Jonaviškis A.Narkevičius drožybą pamėgo vaikystėje. Šio meno paslapčių jis sėmėsi nagrinėdamas senųjų dievdirbių kūrybą, studijuodamas knygas. Drožėjo nuomone, liaudies kūrėjų darbai galbūt nusileidžia specialius mokslus baigusių skulptorių kūriniams detalių ir proporcijų tikslumu, tačiau dvelkia senojo meno autentika. „Galbūt profesionalai tiksliau atkuria skulptūros žvilgsnį, tačiau man labiau patinka šepkiškieji kūriniai – jie saviti ir originalūs“, – sakė p. Narkevičius.
Tautodailė – šeimos laisvalaikis. A.Narkevičius dirba restauratoriumi Jonavos krašto muziejuje, o žmona – baldų įmonėje.
Pašnekovo mėgstamiausia – smulkioji medinė skulptūra, prieverpstės, medinės dėžutės, tačiau meistras imasi ir stogastulpių, įgijo kryždirbio sertifikatą. Dievdirbio darbas, anot p. Narkevičiaus, yra sudėtingas, emocionalus, net rizikingas. „Sakoma, tikras krikščionis nekals savo Dievo prie medžio. Tad kryždirbiai nenoriai kala prie savųjų kūrinių vadinamąsias „mūkeles“ (nukryžiuotojo skulptūrėles). Kartą man vienas klebonas išdavė paslaptį, kodėl drožėjai to vengia: esą kas Kristų prie kryžiaus kala, tas rizikuoja mirti kančiose“, – sakė menininkas.
Pašnekovas su žmona Redita šio prietaro nesibaimina: jie – senojo baltų tikėjimo išpažinėjai. Vienas pirmųjų moters darbų – mitologinis žaltys, pagoniškasis namų sargas ir gynėjas.
Užkrėtė žmoną
A.Narkevičiaus žmona drožti pradėjo prieš gerus aštuonerius metus. „Žiūrėdavo ji į mane, dirbtuvėje kaltu besidarbuojantį. Ir pati pabandė į rankas peilį paimti. Ir jo jau nepaleido. Taigi galiu džiaugtis, kad meile medžiui užkrėčiau ir žmoną“, – sakė jis.
Kurianti sutuoktinė drožėjui – tikra dovana. „Kartais kiti menininkai skundžiasi, kad šeimos nariai jų nesupranta. Paprastai dievdirbių žmonos nemėgsta drožybos, bara, kam vyrai leidžia ilgus vakarus dirbtuvėse, o namuose vis drožlių pridrabsto. O manoji – draugė ir bendramintė“, – sakė p. Narkevičius.
Kaip ir vyras, p. Redita įkvėpimo semiasi iš L.Šepkos kūrybos. Jo kūrinius moteris gerai pažįsta. Ji užaugo Rokiškio rajone, mokėsi Ragelių (Jūžintų sen.) mokykloje. Čia ji išgirdo apie L.Šepką ir įstabius jo darbus. Dar ir dabar, viešėdama Rokiškyje, šeima nepraleidžia progos užsukti į Krašto muziejų pasigrožėti dievdirbio kūrinių ekspozicija. O ir šios poros kūryboje nemažai šepkiškojo paveldo bruožų. „L.Šepka – abiejų mūsų įkvėpėjas ir mokytojas“, – sakė p. Narkevičius.
Meilę Rokiškio kraštui simbolizuoja ir tai, kad R. ir A. Narkevičių sodybos Žeimiuose ekspoziciją svečiai gali apžiūrėti už simbolinę auką, o štai rokiškėnams leidžiama veltui. „Jie – labai geri žmonės“, – sakė šeimininkas.
Medis – it moteris
Erdviose R .ir A. Narkevičių sodybos dirbtuvėse vietos užtenka abiem kūrėjams. Kūrybinių ginčų kyla nebent dėl bendrų darbų detalių. „Tačiau juos nesunkiai išsprendžiame“, – sakė drožėjas. Žmona jo talkos prašo tuomet, kai jos skulptūras reikia padailinti smulkiomis detalėmis. „Redita mėgsta didesnius kūrinius“, – sakė vyras. Šeima sukūrė ne tik meniškų skulptūrų, bet ir originalių baldų. Šie puošia jų namus ir sodybos aplinką.
Menininkas mano, kad drožiniuose neverta ieškoti vyriškos ir moteriškos kūrybos bruožų: darbų savitumą lemia drožėjo stilius, o ne lytis. Ir moteriškų ar vyriškų medžių nėra: abiem kūrėjams paklūsta ir taurusis ąžuolas, ir švelnioji liepa, ir drebulė. „Medį, kaip ir moterį, svarbu tinkamai pasirinkti – paskubėjęs, pavėlavęs ar ne tą įsižiūrėjęs, gali pasigailėti“, – sakė p. Narkevičius.
Ar menininkų atžalos seka tėvų pėdomis? „Auginame dvi dukreles. Skaistvilei – penkiolika, Austėjai – dešimt. Jei būtų sūnūs, sakyčiau, kad jiems jau pats laikas imti peilį į rankas. O štai mergaitėms gal dar reikėtų ūgtelėti, kad sutvirtėtų rankos ir jos galėtų labiau jausti medį ir įrankį. Tiesa, vyresnėlė jau bando drožinėti“, – sakė p. Narkevičius.
Slapta nuo vyro
Plungiškė menininkė R.Jonušienė pirmuosius savo darbus drožė naktimis, pasislėpusi nuo vyro, žinomo drožėjo Justino Jonušo. Vėliau savo kūrinius ji išdrįso parodyti ne tik jam, bet ir Plungės krašto visuomenei. O nuo maždaug 1960 m. pora kartu dalyvauja įvairiose tautodailės parodose.
Šeimos dirbtuvės žiemą – jaukios sodybos Godelių kaime (Plungės r.) virtuvė, o vasarą šeima kuria lauke. „Specialių dirbtuvių neįsirengėme. Mes abu puikiai telpame ir virtuvėje. Kurdami gerai sutariame ir vienas kitam netrukdome“, – sakė šeimininkas J.Jonušas. Pora turi ir daugiau bendrų pomėgių: abu dailiai tapo.
Ir savo darbus tautodailininkai kartu eksponuoja: jie įkūrė šeimos muziejų. „Žinovai mūsų kūrinius vertina neblogai. O ir lankytojų nemažai sulaukiame“, – sakė p. Jonušas.
R.Jonušienės drožiniai – tarsi maži paveikslėliai. Juose gyvi senieji žemaičių raštai, atkartojamos senovinių liaudies baldų puošybos detalės. O štai p. Jonušas įkvėpimo ieško grožinėje literatūroje ir liaudies pasakose. Jo kūriniai – ir šventųjų statulos, ir mitologinės būtybės.
Jonušų sodybos klėtelėje – ne tik per ilgus dešimtmečius sukurti šeimos, bet ir vertingi istoriniai eksponatai. Tautodailininkai ypač didžiuojasi vyskupo Motiejaus Valančiaus skrynele, senovinių geležinių kryžių kolekcija.
Abu tautodailininkai yra tapę L.Šepkos konkursinės parodos prizininkais: Justinas – kartą, o Regina – net triskart. Garbaus amžiaus menininkai vis dar tikisi dalyvauti šioje parodoje, parodyti savo darbus rokiškėnams, pasigrožėti kitų dievdirbių kūriniais.
Kartu šiukšlino
Radviliškėnas E.Gaubas meilę kūrybai perdavė sūnui Martynui, šiuo metu gerai žinomam menininkui. Jo skulptūros pasiekė net tolimąją Kiniją.
O juk buvo laikas, kai E.Gaubo sūnūs meno paslapčių mokėsi namų virtuvėje. „Vaikai kartu su manimi šiukšlindavo“, – tuos laikus prisimena menininkas. Vyresnėlis Laurynas domėjosi medžio darbais, tačiau ilgainiui jo noras drožti išblėso. „O štai jaunėlis Martynas jau pralenkė tėvą“, – didžiavosi skulptorius E.Gaubas.
Pašnekovas drožyba susidomėjo tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje. Jo dalinio kariai mėgo faneroje deginti paveikslėlius. „Ir aš pabandžiau – patiko. Kartą juodos faneros lakšte peiliuku išraižiau mergaitės portretą. Nedidukas darbelis buvo: maždaug pusantro sprindžio aukščio ir sprindžio pločio. Žiūriu, man visai neblogai pavyko. Grįžęs iš kariuomenės drožybos nemečiau. Pabandžiau raižyti bareljefus: ir jie gerai pavyko. Mano darbovietėje, Radviliškio mašinų gamykloje, buvo rengiama kasmetinė darbuotojų paroda. Joje eksponavau savo darbus ir sulaukiau gerų įvertinimų. Taip ir įklimpau į tą drožybą“, – pasakojo p. Gaubas.
Tėvo pėdomis
Pažinti medį pašnekovas išmokė ir savo sūnų Martyną. Nuo pat vaikystės šis linko į meną: mėgo piešti. Tačiau profesiją Martynas rinkosi žemdirbišką: Šeduvos aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje studijavo namų ūkio ekonomo specialybę. „Sūnus buvo plataus profilio namų meistras – teko krimsti ir bitininkystės, ir agronomijos, ir zootechnikos mokslus, susipažinti su žemės ūkio technika. Matyt, pakliuvęs į aplinką, visiškai nesusijusią su menais, Martynas vėl panoro kurti“, – pasakojo p. Gaubas.
Pašnekovas didžiuojasi, kad pirmieji sūnaus drožiniai atskleidė didžiulį jo kūrybinį potencialą. „Aš, senis, tiek metų drožiau, o jis mane kaip mat pralenkė“, – džiaugėsi jis. Sūnaus diplominis darbas – drožinėta krypties rodyklė su dailiu užrašu ir vėjarode arkliuku – iki šiol teberodo kelią į Šeduvos aukštesniąją žemės ūkio mokyklą. „Darbą vertinę dėstytojai nenorėjo patikėti, kad ją sukūrė toks jaunas menininkas“, – sakė p. Gaubas. Tuomet jaunasis kūrėjas kartu su tėvu išbandė jėgas L.Šepkos konkursinėse parodose.
Kūrybinio kelio pradžioje sūnus, anot E.Gaubo, klausdavo jo patarimų. „O dabar jis žiniomis mane toli pralenkė. Esame visiškai skirtingi kūrėjai, todėl vienas kito nemokome. Tačiau apie kūrybą dažnai pasišnekame“, – sakė tėvas.
Studijas M.Gaubas tęsė: Šiaulių universitete jis mokėsi dizaino pagrindų. O širdis vis linko prie medžio – jis kūrė ir skulptūras, drožinėjo meniškus, vienetinius baldus. Bestudijuodamas susipažino ir su akmens apdirbimo paslaptimis, bet jo taip ir nepamilo. Martyno širdį traukė dailė, skulptūra.
Dabar M.Gaubas Radviliškyje moko dailės paslapčių suaugusiuosius, dirba Šiaulių dailės mokykloje. Menininkai tėvas ir sūnus jėgas sutelkia didesniems kūrybiniams projektams, skubesniems užsakymams. „Dirbdami puikiai sutariame“, – sakė tėvas.
Šiandien M.Gaubo darbai gerai žinomi – jis atstovavo šaliai Vokietijos, Danijos parodose. Jaunojo menininko sukurtas taikos kareivis nukeliavo net į tolimąją Kiniją, o skulptūra „Širdis“ eksponuojama Londone (Didžioji Britanija).
Ar kada nors jo darbus išvysime Rokiškyje? Kas žino…
O štai jo tėvas E.Gaubas, dusyk pelnęs L.Šepkos konkursinės parodos žiūrovų prizą, žada dar ne kartą rokiškėnams parodyti savo kūrinius. Tačiau šiemetinę parodą jis praleis. „Noriu jai pasiūlyti tik rimtus ir subrandintus darbus. Tikiuosi juos parengti kitai parodai“, – žadėjo jis.
Lina DŪDAITĖ
