Jei ūkininkai Lūžai būtų pristigę jėgų kautis už valstybės žemę, esančią palei šeimos fermas, jų avių ūkis jau būtų dingęs iš rajono žemėlapio. Nervų kare, trukusiame daugiau kaip metus, tašką padėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: ūkininkai atsikovojo teisę pirkti 75 hektarus valstybės žemės, kurią daug metų nuomojo ir dirbo.
Sužinojo atsitiktinai
„Gimtasis Rokiškis“ pernai gruodyje rašė, jog perspektyviausiam rajono avininkystės ūkiui iškilo grėsmė netekti 75 ha pievų ir ganyklų, gyvybiškai svarbių gyvuliams auginti. Šią valstybės žemę Lūžų šeima nuomojosi 10 metų, tvarkė ją bei prižiūrėjo ir planavo įsigyti. Valstybės žemės sudarė pusę visų ūkio žemių.
Dar 2006 m. ūkininkai parašė prašymą pirkti 200 ha valstybės žemės, o jos nuomą įteisino Nekilnojamojo turto registre. Rengiant Gindvilių (Obelių sen.) kadastrinės vietovės žemėtvarkos projektą Lūžams buvo suprojektuotas 29 ha sklypas. Tuo metu daugiau laisvos žemės šioje vietovėje nebuvo. Antrą prašymą pirkti valstybės žemę ūkininkai pateikė 2007 m., o trečią – 2008 m. Per tą laiką atsirado ir laisvos žemės: ūkininkas pardavė Lūžams savo ūkį ir prarado teisę pretenduoti į valstybės žemę.
Lūžai buvo ramūs: prie sodybos esančią valdišką žemę jie nuomojo oficialiai, prašymus ją pirkti pateikė, beliko laukti pranešimo apie pardavimą. Tačiau netikėta žinia driokstelėjo kaip žiemą perkūnas: Lūžai atsitiktinai sužinojo, kad Gindvilių kadastrinėje vietovėje buvo suprojektuoti žemės sklypai, o pretendentai į juos turėjo dar kartą pateikti prašymus. Žemėtvarkininkai Lūžų neinformavo apie planus jų nuomojamoje žemėje formuoti sklypus: Žemės ūkio ministerija (ŽŪM), lyg tyčia, panaikino prievolę informuoti nuomininkus.
Ūkininkė D.Lūžienė sužinojo, kas pretenduoja į jos šeimai gyvybiškai svarbią žemę, tų žmonių meldė atsisakyti savo planų, bet geruoju susitarti nepavyko.
„Jeigu iš mūsų bus atimta galimybė įsigyti šį plotą, nežinau, ką darysime. Juk tai – visas mūsų gyvenimas: pusė ūkio žemės, esančios palei sodybos kiemą, ūkiniai pastatai, į kuriuos vakarais avys parbėga iš laukų. Jei šis sklypas atiteks kitiems, jis mūsų nuosavą žemę padalins per pusę…“ – pernai gruodyje „Gimtajam Rokiškiui“ sakė p. Lūžienė.
Teismai
Šeimai liko vienintelė viltis išsaugoti žemę – teismas. Panevėžio apygardos administracinis teismas, į kurį ūkininkai kreipėsi, įvertino visas aplinkybes ir priėmė Lūžams palankų verdiktą. Tačiau teismų maratonas tuo nesibaigė: Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) pateikė skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (LVAT) .
Metus laiko ūkininkai „rėmė ietis“ su jaunu rajono gyventoju, nusitaikiusiu į Lūžų nuomojamą 75 ha sklypą. Ūkininkams teko atlaikyti ir NŽT, teismuose gynusios žemėtvarkininkus bei šių darbą reglamentavusius absurdiškus įstatymus, spaudimą.
Tik šių metų rugpjūčio pabaigoje Lūžai atsikvėpė: prie jų fermos svetimas neįsikurs – LVAT sprendimas palankus jiems, galutinis bei neskundžiamas.
Šios istorijos, kurioje ūkininkai pasiekė sunkią pergalę, D.Lūžienė negali prisiminti be nuoskaudų: dėl netobulos valstybės žemės pardavimo tvarkos jai teko ant kojų sukelti Žemės ūkio ministeriją bei pereiti visų lygių teismo instancijas.
Kur šuo pakastas?
Skaitytojams primename apie pernai vasarą pritvinkusį didelį žemdirbių skaudulį, kuris palietė ne vieną mūsų rajono ūkininką bei šimtus jų kolegų kituose rajonuose. 2011 m. rugpjūčio 23 d., per rugiapjūtės ir rudeninės sėjos įkarštį, Vyriausybė nusprendė sustabdyti pareiškimų žemei pirkti priėmimą. Sprendimą nutraukti šį procesą ŽŪM argumentavo taip: pretendentų pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę yra dvigubai daugiau nei laisvos žemės.
Žemdirbiai įsiuto. Jie įtarė, kad valdžia tyčia stabdo pardavimo procesą, o šis nutarimas labai naudingas žemės verteivoms: „berniukai“ prašymus įsigyti laisvus plotus padavė visų rajonų kadastrinėse vietovėse.
Pradėjus sklypų projektavimo ir geodezinių matavimų darbus paaiškėjo, kad šalia privačios žemės ar net jos viduryje lieka nedideli rėžiai. Į juos ūkininkai nebegali pretenduoti, nes pareiškimai nebepriimami. „Jei tarp ūkininko Jono ir Petro žemės masyvų įsiterps laisvas kelių dešimčių arų plotas, kam jis atiteks? Ogi tam, kuris siekia įsigyti valstybės žemės bet kuriame šalies rajone“, – dėstė Kamajų seniūnijos ūkininkas Virginijus Andrikaitis, įžvelgęs žemės pirklių spąstus. Jis ragino kolegas kuo greičiau kilti į kovą prieš neprotingą Vyriausybės nutarimą.
Į ministeriją
Ūkininkų sąjungos mūsų rajono skyrius nutarė netylėti ir išsiaiškinti, kas, kodėl ir kokiu tikslu sukėlė šią valstybinės žemės pardavimo painiavą? Neradę atsakymų NŽT Rokiškio žemėtvarkos skyriuje, grupė ūkininkų įsiprašė vizito pas žemės ūkio ministrą Kazį Starkevičių. „Iš pradžių ministras net pyktelėjo, kad ūkininkai be rimto reikalo trukdo jo darbotvarkę, tačiau išklausęs mūsų faktų stvėrėsi už galvos: esą taip negali būti, žemės negalima išmarginti kelių savininkų lopinėliais, ji visa turi atitekti tiems, kurie ją dirba“, – susitikimo su ministru įspūdžius dėstė p. Andrikaitis. Ministerijoje mūsų ūkininkai konkretaus pažado negavo, bet neatlyžo ir toliau kariavo už savo teises. Atkaklumas davė šiokių tokių teigiamų rezultatų: nors pareiškimų pirkti valstybės žemę priėmimo terminas nebuvo atšauktas, tačiau NŽT specialistai buvo įpareigoti informuoti valstybinės žemės nuomininkus apie planuojamus parduoti sklypus.
Tokia tvarka galiojo prieš kelerius metus, tačiau vėliau ji buvo panaikinta. Žemdirbiai vėl įtarė kėslus: esą valstybės žemę siekia supirkti įvairaus plauko biznieriai, neturintys nieko bendro su žemės ūkiu.
Budės kaip sarginiai….
Ūkininkės D.Lūžienės teigimu, jos šeimos istorija – akivaizdus įrodymas, kaip įstatymų maišalynė gali sujaukti perspektyvių ūkių gyvenimą. Jos žiniomis, skaudžių pavyzdžių šalyje yra ne vienas: dalis ūkininkų pabijojo kilti į karą ir tyliai bankrutavo. Ūkininkai pasiryžę neprarasti budrumo: juk garantijų, kad per patį darbymetį valdžia vėl gali „kyštelėti“ pražūtingą nutarimą ar įstatymo pataisą, nėra.
Aldona MINKEVIČIENĖ
