Planas – paslaptis
„Tai, kas vaikų laukia žinojo tik suaugusieji. Stovyklos vadovai norėjo visą trijų dienų planą išlaikyti paslaptyje, kad sužadintų smalsumą“, – puikia strategija dalijosi L. Sagaitienė. Vaikų buvo paprašyta apsirengti patogiais drabužiais bei apsiauti avalyne, kad jie galėtų laisvai jaustis ir nebijoti išsipurvinti, sušlapti. Juk tris dienas jie leis gamtos apsupty. „Tėvus informavome, kad vaikams jokio maisto nedėtų, nes stovyklautojai bus maitinami keturis kartus per dieną vegetarišku, spalvotu ir labai skaniu maistu. Tačiau stovyklautojai atsivežė nemažai užkandžių, kuriuos teko saugiai padėti iki stovyklos pabaigos“, – šypsojosi L. Sagaitienė ir pridūrė, kad stovyklautojams teko atsisakyti mobiliųjų telefonų, kurie stovyklos metu saugiai „ilsėjosi“ pintinėje. „Aš, kaip komandos narė, taip pat atsisakiau savojo telefono“, – pasakojo mokytoja.
„Nebuvo kada galvoti apie telefonus, buvo daugybė veiklų“, – įspūdžiais dalijosi ketvirtokė Deimantė Barauskaitė. Mokinei patiko, kad stovyklos vadovai juos pasitiko tarsi gerus draugus – apsikabino ir davė „žaibą“. „Stovyklos vadovai buvo labai supratingi, draugiški ir norėjo išklausyti vaikus“, – apie šiltą atmosferą kalbėjo mergaitė ir pridūrė, kad stovykloje galiojo tam tikros taisyklės – niekas nepradėdavo valgyti, kol visi mokiniai nesusėsdavo. Labiausiai Deimantei patiko bandelės iš grikių.
Daugiausia įspūdžių – iššūkių trasoje
„Pirmąją dieną iškeliavome į „tylos“ žygį. Jeigu kas nors sušnekėdavo, turėjo keliauti atgal 200 žingsnių. Keliaudami su vaikais praradome laiko nuovoką, mėgavomės gamta, tyla, ramybe ir rėmėmės pasitikėjimu vienas kitu – berniukai turėjo užsimerkti ir duoti ranką mergaitėms, kurios juos vedė žygyje. Turi besąlygiškai pasitikėti žmogumi, kad negalvoti apie kliūtis. Iš pradžių buvo apėmęs nesaugumo jausmas, tačiau vaikai greitai ėmė vieni kitais pasitikėti ir jokių problemų keliaujant nepramintais miško takeliais nebuvo“, – pasakojo mokytoja.
Stovyklos vadovai antrą išvykos dieną leido keliauti sudėtingesne atkarpa – „iššūkių trasa“. „Vaikai galėjo rinktis – eiti drąsos keliu arba „greitkeliu“, kiekvienas sirgo už savo klasės draugą“, – džiaugėsi mokytoja Loreta.
„Man labiausiai patiko iššūkių trasa, kur reikėjo įveikti purvynus. Nors iš pradžių šiek tiek bijojau, baimė greit išgaravo“, – kalbėjo stovyklautojas Danielius Geitus. Klasės draugui antrino ir Adomas Popovas, kuriam taip pat labiausiai įsiminė sudėtinga „devintokų“ trasa. „Kai kurios užduotys buvo lengvos, tačiau kitas įveikti nebuvo taip paprasta“, – tvirtino Adomas. Mokinys sakė, kad viena iš sunkiausių – nekalbėti. „Ėjome tyloje ir kažkam prakalbus turėdavome grįžti. Buvo sunku visą laiką tylėti. Kartą ir aš sukalbėjau, bet niekas neišgirdo“, – šypsojosi ketvirtokas.
Nugalėję baimės ir įgiję pasitikėjimo
Pasak L. Sagaitienės, darbas komandoje ir poromis – geriausias būdas pažinti vienam kitą. „Žygio metu jie nugalėjo daug baimių, būdavo pilni įspūdžių, prie laužo dalindavosi įspūdžiais, įsiklausydavo į draugus, save ir greitai užmigdavo savosiose „panamose“, – sakė išvykos iniciatorė, kuri pati prisipažino miegojusi lauko hamake, o ją ankstyvą rytą žadindavę auklėtiniai.
Mokytoja pasidžiaugė, kad vaikams ši stovykla paliko didžiulį įspūdį ir daugelis su malonumu tokį nuotykį pakartotų. Pasak Deimantės, visi klasės draugai atsipalaidavo, nors kartu buvo susikaupę, tarpusavyje daugiau bendravo. „Įsitikinome, kad kai susikaupiame, viską galime įveikti. Nors po dienos būdavome pavargę, tačiau labai laimingi ir laukėme dar daugiau nuotykių. Labai gaila, kad stovykla greitai baigėsi“, – prasitarė mergaitė. Stovyklautojai vienbalsiai patvirtino norintys grįžti į tokią stovyklą ilgesniam laikui.
