Negaliu pamiršti dienos, kai sodo kaimynė atnešė man gailiai kniaukiančią katę, juodą su balta apykakle, ir labai išsekusią. Kaimynė ją rado leisgyvę sodo patvory.
Pavadinau ją Gudrute. Katė tegalėjo šiek tiek pašliaužti vilkdama užpakalinę kūno dalį – ji buvo sužalota. Viliuosi, ją nuskriaudė šuo, o ne žmogus. Veterinarijos gydytojas padarėliui šviesios ateities nežadėjo. Slaugiau ją keletą mėnesių ir pagaliau ji atsistojo ant užpakalinių kojyčių. Tiesa, jos drebėjo. Gydyti reikėjo dar ilgai…
Gudrutė mus džiugina jau septintus metus. Vasarą pasitinka mane grįžtančią į sodą dviračiu, “padeda” nudirbti darbus. Iš senų katės bėdų teliko išvarža, dėl kurios ji negali pakelti uodegytės.
Energinga ir žvali mūsų Gudrutė: koridoriaus kilimus ji susuka į kamuolius, užšoka ant spintos, laipo užuolaidomis…
Kai kurie mane vadina fanatike, kiti – “prietranka”, kai lyjant lietui ar pučiant žvarbiam rudens vėjui dviračiu važiuoju į sodą pas Gudrutę ir vežu jai lauknešėlį.
Močiutė Apolonija
