Medinės architektūros puošybos simboliai ir elementai neatskiriami nuo gyvosios amatų tradicijos kaip dvasia nuo kūno. Ne veltui dažnas senovės lietuvis sodybą vadino „mano gyvenimas“. Liaudiškieji papročiai, tikėjimas ir medyje išraižyti, išpjaustyti, nupiešti dangaus, gamtos, gyvūnų atvaizdai bei figūros iškalbingai byloja apie didelį lietuvių prieraišumą gimtiesiems namams ir tikėjimą simbolių nežemiška galia.
Iš medžio – visas gyvenimas
Medinį paveldą sudaro ne tik materialios formos, medžiagos ar konstrukcijos, bet ir nematerialūs jo pavidalai, slypintys senose nerašytose statybos tradicijose. Seniau geras dailidė buvo vienas intelektualiausių ir labiausiai gerbiamų amatininkų, o jo žinios buvo perduodamos iš kartos į kartą, beveik visi meistrai šio amato išmokdavo iš tėvų.
Šeimos prieglobstis buvo kuriamas paaukojant medžio gyvastį. Namų viduje bene visi baldai ir rakandai iš medžio – stalas, suolai, lopšys, vaikų žaislai. Ant stalo – mediniai indai, šaukštai. O namo statyba įsivaizduota kaip ypatingas gyvenimo aktas: žmogus kūrė statinį, kuriame prabėgs visas jo gyvenimas. Anot etnologijos tyrinėtojų, statyba prilygdavo Dievo tvariniui, o atskiri namo išorės bei vidaus elementai – stogo kraigo, „gonkų“ puošybos simboliai, slenkstis, geroji kerčia, lova – turėjo mitologinę reikšmę.
Mūsų akims paprasti ženklai, augalai, gyvūnai, išdrožti ar išpiešti ant langinių, kraigų, kraičio skrynių ar kitų baldų ir rakandų, protėviams turėjo ypatingą simbolinę reikšmę.
Raštai, figūros, drožiniai
Vasaryje Liaudies kultūros centro tautinio paveldo ekspertė Inga Kriščiūnienė mūsų rajono verslininkams, užsiimantiems ar dar tik besidomintiems tautiniu paveldu, amatininkams bei meistrams pasakojo apie kiekvieno šalies regiono tautinio paveldo bruožus. Tuos, kurie galėtų sudominti potencialius turistus, ir tuos, kuriuos būtina puoselėti ir išlaikyti kaip neįkainojamą savo krašto autentiką.
Pasak ekspertės, senosios medinės puošybos elementus galima skirstyti į kelias grupes: tai geometriniai, augaliniai ir gyvuliniai motyvai.
Geometriniai ornamentai labai įvairūs: nuo primityviausių eglučių, kripučių, pinučių, ratukų, spiralių iki sudėtingų derinių ir pavidalų. Geometrinių ornamentų pagrindinė ašis – ratas, simbolizuojantis dinamiką, judesį. Vienur tai – apskritimas, kitur – akutė, saulutė, žvaigždė.
Tarp augalinių elementų — medis arba gėlė, kurie auga iš žemės, iš puodo, iš širdies. Šis liaudies meno augalas yra vadinamas „gyvybės medžiu“, jis simbolizuoja gyvybę gimdančios žemės galią, iš jos iškilusį vaisių. Šių elementų gausu ant kraičio skrynių, varpsčių, namų čiukuro, durų, langinių, jie tapyti arba drožti. Gyvybės medžiai sodrūs, dažnai pilni žiedų ar vaisių, o medžio (gėlės) viršūnėje tupi paukštukas arba iš abiejų pusių po paukštį. Išlapojęs medis ar lelija auga tarp dviejų arklių, gaidžių ar kitokių gyvulių galvų.
Gyvuliniams motyvams daugiausia atstovauja vadinamieji „žirgeliai“ ant namų stogų. Tai arkliukai, gaidžiai, paukštukai, ožiai, avinai, jaučio ragai. Yra ir žalčių, rupūžių. Visi liaudies meno gyvuliai —gilios praeities paveldas. Tokie puošybos elementai puošė, o ir dabar tebepuošia senųjų sodybų namų stogus, varpstes, antkapinius paminklus. Ožys, jautis, arklys, gaidys — svarbiausieji gyvuliai aukoms, kurias protėviai aukodavo.
Senosios medinės puošybos simbolikoje atspindėti du pasauliai: vyriškasis ir moteriškasis. Visa, kas susiję su dangumi, oru, saule, ugnimi, priklauso vyriškajai sferai, o visa, kas įkūnija žemę ir vandenį, – moteriškasis pasaulis. Juk iš žemės ir vandens gimsta gyvybė.
Vyriškiesiems ženklams priskirti medinės puošybos elementai: apskritimas, ratas, gyvuliai ir paukščiai. Tai simbolizavo veržlumą, dinamiką, vaisingumą, jėgą, žodžiu, visa, kas skatina gyvybę, kovoja su blogiu, mirtimi, gina nuo pikto, priešų, apsaugo nuo ligų, marų, nelaimių. Todėl vyriško pradmens simboliai buvo reikalingi ant namų stogo, kėdžių, lovos.
Moteriškiesiems priskirti augaliniai motyvai: išlapoję augalai, kupini gyvybės, vaisiai. Šios grupės simboliai dažniausi ant lopšių, langinių, kraičio skrynių, verpsčių.
Tikėjo nepaprasta galia
Senieji žmonės sakydavo: gyvenamoji vieta turi būti laiminga. Todėl, gink Dieve, negalima įsikurti gaisravietėje, tragiško nutikimo arba perkūno trenktoje vietoje, – nelaimė gali pasikartoti. Negalima namo statyti ten, kur būta medžio kelmo, nes medžiu mirusiųjų vėlės keliauja į dausas. Netinkama namui ir ta vieta, kur ėjo koks takas ar kelias: tikėta, kad tokioj troboj nebus tvarkos, viskas maišysis.
Ypatingas dėmesys skirtas rąstams. Jie turėjo būti sukirsti tuo metu, kai medžiai „miega“: geriausia vasario mėnesį ir kai mėnulis dyla. Tada pastatytos trobos „langai neverks“, rąstų kirvarpos negrauš, o viduje bus sausa ir šilta. Tarp paruoštų statybai sienojų šiukštu neturėjo būti paimtų iš vėjovartų, žaibo įtrenktų. Manyta, kad tokie gali gaisrą prišaukti. Netiko ir tie, kurie girioje augdami vienas į kitą trynėsi, braškėjo, vaitojo. Jei tokį rąstą įdėsi, namuose vaidensis.
Statybą pradėdavo kokią porinę dieną, jokiais būdais ne pirmadienį, – antraip ilgai užtruks, atsiras visokių kliūčių. Atsižvelgta ir į mėnulio fazę: gyvenamąjį namą geriau statyti per pilnatį, ūkinius pastatus – per delčią. Ir dar gerai darbus pradėti pučiant šiauriniam vėjui – pelės kluone nesiveis. Pirmąjį trobos rąstų vainiką sunėrus, meistras viduryje užkurdavo lauželį, kad nebūtų parazitų. Mat tikėta ugnies apvalomąja galia.
Tvartą statydami, kad „gyvuliai rankon eitų“, pamatų kampuose užkasdavo po truputį kiaulės šerių, arklio uodegos ašutų, avies vilnos, vištos plunksnų, dar ir ožio ragą. O kad pelės neįsiveistų, po kiekviena sąspara paberdavo pelenų.
Stogų šlaitus dengė dailiai išpjaustinėtos vėjalentės. Jų galus užbaigdavo lėkiai, vaizduojantys stilizuotas paukščių ar žirgų galvas. Pagrindinio įėjimo „gonkelių“ stogelį taip pat puošdavo lėkis, tarsi koks mitinis apsaugos ženklas. Lėkiu vadinamas senųjų medinių kaimo namų stogų puošybos elementas, turėjęs ir grynai praktinę reikšmę – apsaugoti šiaudinius pastatų stogus nuo vėtrų ar stipresnio vėjo. Tai ne šiaip sukaltos įstrižos lentos, bet ištisi meno kūriniai su daugybe liaudies raižybos elementų. Taip puoštuose poriniuose lėkiuose galima buvo įžiūrėti vieną nuo kitos į priešingas puses nusuktas žirgų, paukščių, avinų, kitų gyvūnų galvas, todėl lėkiai dažnai vadinti stogo žirgeliais, arkliukais, rageliais, gaideliais ir pan., priklausomai nuo to, kokio gyvūno siluetas išraižytas sukryžiuotose kraigo lentose. Savo forma abipusis lėkis taip pat gali priminti skrydžiui pakeltus paukščio sparnus. Iš čia tikriausiai ir sąsajos su žodžiu „lėkti“: aukštybėse ūžaujantis vėjas, šuoliuojantys žirgai, skrendantis paukštis.
Slenkstis – ypatingas
Į trobą vedantis slenkstis turėjo ypatingą simbolinę reikšmę. Jis – tarsi riba ar simbolis tarp namų prieglobsčio ir išorės pasaulio. Todėl jam parinkdavo sunkų ir tiesų stuobrį. Manyta, jei šis bus susisukęs ar šakotas, kuriam nors iš namiškių protas gali susisukti.
Iki šiol laikomasi slenksčio papročio: ištiesi ranką per slenkstį – išsives anapus, parodysi nepagarbą. O seniau dar tikėta, kad po saulės laidos negalima šiukšlių išpilti per slenkstį, nes jomis artimųjų vėlėms akis prižersi. Tautosakoje minima ir kitokių draudimų, susijusių su namo slenksčiu. Negalima ant jo sėdėti: mergaitė ilgai neištekės, o ūkininkas iš skolų neišbris.
Ties slenksčiu būdavo atliekamos apeigos įvesdinant į namus naują šeimos narį. Tėvai dar ir dabar jaunuosius pasitinka kieme su duona ir druska, o žengiančius per slenkstį jaunuosius svečiai apiberia javų grūdais, linkėdami vaisingumo. Būta papročio ant slenksčio užmesti kailinius. Peržengs juos – turtingai gyvens.
Langai – atvertos namo akys
Ypatingą reikšmę lietuviai teikė ir durims bei langams. Tikėta, jog duris darinėti reikia iš lėto, atsargiai, kad žmogaus laimė, kuri visuomet jį seka, suspėtų kartu ir išeiti, ir sugrįžti. Negalima jų trankyti, kad „laimei pirštų neprivertum“.
O langai – į pasaulį atvertos namo akys. Senoliai tikėjo, kad langas yra gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių sąlyčio vieta. Todėl į jų puošybą lietuviai sudėdavo visą savo išmonę ir grožio pajutimą: trobos langai aprėminti dekoratyvinėmis apylangėmis, o langinės dažnai turėdavo kokių nors pagražinimų, kartais būdavo išdažomos. Antlangės dažniausiai pjaustinėtos tokiais ornamentais: centre apskritimas, sudalytas į aštuonias skiltis. Apskritimą gaubia medžio ar kokio nors augalo siluetas, į šonus nuo jo nueina tarsi kokios bangos, kartais jos tampa lyg besiraitantys žalčiai. Kampuose – išpjaustyti paukščių siluetai, ypač dažnai vaizduotos antelės. Medis ir aštuonių dalių apskritimas reikšdavo pasaulio modelį: keturios pasaulio šalys ir dar keturios kryptys į Saulės patekėjimą bei laidą per saulėgrįžas.
Žalčiai ir antelės – vandens gyvūnai, tarytum žvilgčiojantys pro langus, kada gi nustos lyti. Virš antlagių dažnai būdavo medinis karnizas, kurio dantytos detalės primena lietaus lašus.
Tradiciniai pakelių, sodybų ir kapinių koplytstulpiai bei stogastulpiai taip pat turėdavo „pasaulio medžio“ įvaizdį. Tradiciniai mediniai kryžiai dažniausiai būdavo puošti augaliniais ornamentais. Medžio atvaizdu dekoruoti ir buities daiktai. Išraižytą ar nutapytą medį sutinkame ant kraičio skrynių, indaujų, rankšluostinių, kultuvių, prieverpsčių bei sprąsčių. Mediniai būdavo ir darbo padargai. Žagrę darydavo iš ąžuolo, bet ne bet kokio, o perkūno įtrenkto, nes tokia išvagotas laukas bus apgintas nuo usnių, šio velnio augalo.
Šiame rašinyje naudota literatūra:
Bertašiūtė R., Vasiliauskaitė V., Žumbakienė G., Bortkūnas R., Norvaišaitė N. (sud. L.Klimka). Rytų Aukštaitijos tradicinė kaimo architektūra. Klimka L. Lietuvių namai: papročiai ir tikėjimai // Medinė architektūra Lietuvoje. Purvinas M. Mažosios Lietuvos tradicinė kaimo architektūra.
Aldona MINKEVIČIENĖ
