Įtraukta į šimto Lietuvą kūrusių moterų sąrašą
Teisėjos E. Jackevičaitės asmenybė buvo ilgai pamiršta. Prieš keletą metų ja domėtis ėmė teisininkė Dovilė Sagatienė. Minint Lietuvos valstybės šimtmetį E. Jackevičaitė buvo įtraukta į šimto Lietuvą kūrusių moterų sąrašą, kurio pagrindu šiemet išleidžiama knyga. Jos atvaizdas papuošė ir Lietuvos modernių institucijų jubiliejui skirtą proginį pašto ženklą.
Kovo 2 d. sukako 125-eri nuo teisėjos E. Jackevičaitės gimimo. Kitaip nei tarpukariu, šiandien Lietuvos teismuose dauguma teisėjų yra moterys. Statistikos departamento duomenimis, 2018 m. Lietuvoje teisėjo pareigas ėjo 985 asmenys, iš jų – 726 teisėjos moterys. Tačiau Lietuvos moterys į teisininko, o juo labiau teisėjo profesiją kelią skynėsi sunkiai ir ilgai. Tad tuomet išsilavinimo ir karjeros siekiančioms moterims nepalankioje aplinkoje iškilusi teisėja E. Jackevičaitė neabejotinai buvo išskirtinė asmenybė.
Pirmoji Lietuvos advokatė – taip pat iš Rokiškio krašto
Lietuvės studijuoti aukštuosius mokslus, įskaitant teisę, ėmė po carinėje Rusijoje 1905 m. vykusių politinių pokyčių, dažniausiai buvo studijuojama Sankt Peterburge. Manytina, kad pirmoji lietuvė baigusi teisės mokslus taip pat yra iš Rokiškio krašto kilusi, pirmoji šalies moteris advokatė Liuda Vienožinskaitė-Purėnienė, teisės diplomą įgijusi 1914 m. Bestuževo moterų aukštuosiuose kursuose. 1918 m. paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę ir priėmus Laikinąją Konstituciją buvo įtvirtinta moterų ir vyrų lygybė prieš įstatymą. Moterys ne tik gavo teisę balsuoti rinkimuose, bet ir dalyvauti svarstant valstybės valdymo klausimus, imtis iki tol tik vyrams galimų profesijų. Nepriklausomoje Lietuvoje trūko kvalifikuotų teisės specialistų, tad pamažu ir moterims ėmėsi atsirasti galimybė užpildyti susidariusį teisininkų stygių. Iš Rokiškio krašto dvarininkų šeimos kilusi E. Jackevičaitė teismuose dirbti pradėjo 1922 m.
Studijos ir užklupęs karas
E. Jackevičaitė augo katalikiškoje aplinkoje, jos mokytoju buvo ir kunigas J. Katelė. Katalikybė padarė didelės įtakos jos vertybėms, požiūriui į tvirtą šeimą kaip sveikos visuomenės ir gyvybingos tautos pamatą. Gimnazijos mokslus ji baigė Rygoje, mokėsi Onos Jastržembskaitės gimnazijoje, kurią baigė aukso medaliu ir su 8 pedagogine klase. Mažeikiškio palivarke augusi būsimoji teisėja svajojo studijuoti agronomiją. Vis dėlto bandymas įstoti į šias studijas Maskvos Petrovskio-Razumovsko akademijoje baigėsi nesėkme, kaip pati įvardijo, dėl vietų moterims stokos. Vietoje to E. Jackevičaitė sėkmingai įstojo į matematikos specialybę Bestuževo moterų aukštuosiuose kursuose. Tačiau matematikos mokslai jai nepatiko. Ir jau po pusantro mėnesio studijų, draugės paraginta, paskutinę minutę padavė dokumentus į juridinį fakultetą, į kurį sėkmingai buvo priimta. Pati E. Jackevičaitė šį momentą įvertino kaip reikšmingą jos gyvenime. 1913–1914 m. ji studijavo Sankt Peterburge. 1914 m. vasarą kartu su motina Felicija Jackevičiene išvykusias į vokiečių kurortą Bad-Wildungeną jas užklupo Pirmasis pasaulinis karas. Todėl iki pat 1914 m. gruodžio mėn. E. Jackevičaitė su motina praleido Dortmunde, Vestfalijoje, o vėliau per Švediją grįžo į Sankt Peterburgą, o iš ten – į Lietuvą.
E. Jackevičaitė yra pasakojusi, kad dėl karo 1915 m. jai su šeima teko palikti tėviškę Panemunėlyje ir pasitraukti į Maskvą pas giminaitį. Ten ji toliau tęsė mokslus – įstojo į B. Paltrockienės aukštuosius moterų kursus, kuriuos 1918 m. baigė pirmojo laipsnio diplomu. Tačiau tuo metu dar negalėdama grįžti į Lietuvą, įstojo į tarnybą tuometinėje Turkestano respublikoje, iš kur į Lietuvą sugrįžo 1919 m. ir iki 1922 m. dirbo mokytoja Dotnuvos ūkio mokykloje.
Karjera teismuose
Teisinė E. Jackevičaitės karjera vystėsi palaipsniui. Pradėjo ji 1922 m. balandžio mėn. nuo II eilės teismo raštininkės pareigų tuometiniame Kauno apygardos teisme. Tačiau po mažiau nei dviejų savaičių darbo teisme ji jau buvo perkelta į jaunesniąsias teismo kandidates. Dirbdama Kauno apygardos teisme E. Jackevičaitė dirbo ir pas Kauno I nuovados taikos teisėją p. Gerubavičių, kur įgijo nemažai teisinio darbo patirties. 1923 m. jau buvo paskirta į Kauno IV nuovadą kaip taikos teisėja (tarpukariu taikos teisėjai dirbo žemiausios grandies teismuose ir nagrinėjo bylas, priskirtas tik jų teritorijai), tais pačiais metais perkelta į vyresnius teismo kandidatus. 1923 m. lapkričio 28 d. E. Jackevičaitė buvo paskirta laikinai, o nuo 1926 m. sausio 1 d. ir nuolatos eiti Kauno miesto ir apskrities IV nuovados taikos teisėjo pareigas.
Lietuvos pavyzdį aprašė net Naujosios Zelandijos spauda
Nuo karjeros pradžios Kauno teismuose E. Jackevičaitė išdirbo beveik dešimtmetį, o 1930 m. pradžioje buvo paskirta į Marijampolės apygardos teismo nares. Šis paskyrimas tais laikais buvo išskirtinis tarptautiniu mastu: tuo metu visame pasaulyje moterys teisėjomis tapdavo itin retai, o tuo labiau kolegialinio teismo narėmis. Pavyzdžiui, tarpukario lietuvių spauda atskleidžia, kad 1932 m. Skandinavijos šalyse kolegialiniame teisme dirbo tik viena moteris teisėja. Vokietijoje ir Anglijoje tebuvo po vieną moterį teisėją, o Lenkijoje – dvi moterys teisėjos, dirbančios mažamečių teismuose. Nei Latvijoje, nei Estijoje moterų teisėjų tuo metu nebuvo. Estijoje moterims netgi įstatymu buvo draudžiama dirbti teisėjomis. Todėl E. Jackevičaitės paskyrimas apygardos teismo teisėja buvo tuometinės Lietuvos valstybės pažangumo pavyzdys, apie tai rašė ne tik kaimyninių šalių, bet ir, pavyzdžiui, Naujosios Zelandijos žiniasklaida. 1938 m. E. Jackevičaitė buvo perkelta į Kauno apygardos teismo nares.
Teisininko profesiją vertino kaip ypač tinkamą moterims
Karjerai teismuose įsibėgėjus, E. Jackevičaitė pripažino, kad teisė, nors ir pasirinkta visai atsitiktinai, vis dėlto yra jos tikrasis profesinis pašaukimas. Tačiau dėl XX a. pradžioje egzistavusių moterų teisių suvaržymų ji ankstyvoje jaunystėje apie tokią karjerą net negalėjusi pagalvoti. Teisėja manė, kad jos profesija moterims itin tinkanti, nes ir nagrinėjamos bylos susijusios tiek su vyrais, tiek su moterimis, o moterys teisėjos rūpestingai siekia išnagrinėti bylas. Tiesa, E. Jackevičaitės asmeniniu vertinimu, šeimos ir teisėjo profesijos suderinimas buvęs opus klausimas, spręstinas ateityje. E. Jackevičaitė rašė apie teismų darbą: „Kito žmogaus teisių negerbimas silpnina mūsų teisingumo pajautimą, žaloja teisės supratimą, teisinę sąmonę ir iš pagrindų ardo mūsų socialinį gyvenimą. […] Teismas atlieka socialiniame gyvenime tokį pat sanacijos darbą kaip gydytojas fiziniame žmonių gyvenime kūno atžvilgiu. Joks gyvenimas be teisės nuostatų normų neįmanomas. […] Teismuose vyksta didžiulis įstatymo taikymo gyvenime procesas. Čia pasireiškia, iškyla aikštės tautos teisinė sąmonė.“ E. Jackevičaitės nuomone, šiame sulaužytų teisių atstatymo procese, kurio metu auklėjamas protas ir valia visuomenės narių santykiuose, turėtų dalyvauti ir moterys: tai yra ir teisinga, ir naudinga visuomenei, o trukdymas moterims dirbti teismuose yra neteisėtas. Teisėjos požiūriu, moterų, kurioms visuomenėje tekęs vaikų auklėjimas, vaidmuo yra itin svarbus ugdant tautos teisinę sąmonę, be kurios neįmanomi geri įstatymai. Tačiau tam, kad moterys galėtų skiepyti teisingumo jausmą ir teisę šeimose, jos pirmiausia turi ugdyti savo pačių teisinę sąmonę.
Aktyviai gynė moterų teises
E. Jackevičaitė tarpukario Lietuvoje buvo ne tik žinoma teisėja, bet ir aktyvi visuomeninė veikėja, moterų teisių gynėja. Ji priklausė Lietuvos baigusių aukštąjį mokslą moterų sąjungai, keletą metų jai vadovavo, priklausė ir valdybai. Ši organizacija būrė intelektualias moteris bendrai veiklai, vykdė švietimą ir siekė kovoti už moterų teisių įgyvendinimą, nes, nepaisant įstatymais įtvirtintos moterų ir vyrų lygybės, realybėje situacija buvo kitokia. E. Jackevičaitė dalyvavo ir Lietuvos abolicionistų draugijos, siekusios panaikinti prostitucijos reglamentavimą šalyje, veikloje. Šios draugijos pastangomis buvo priimami užribio moterų padėtį gerinantys įstatymai, uždrausti viešnamiai. Teisėjaudama Marijampolėje E. Jackevičaitė rūpinosi ir vargingai gyvenančiais, jiems rinko lėšas. Ji taip pat dalyvavo 1929 m. įkuriant Lietuvos moterų tarybą, kurios steigiamajame susirinkime kartu su to meto žymiomis visuomenininkėmis buvo išrinkta organizacijos valdybos nare. Lietuvos moterų taryba nuo pat įkūrimo iki Lietuvos okupacijos veikė moterų teisių srityje – nuo moterų politinių teisių užtikrinimo iki moterų darbo, migracijos, prekybos moterimis, švietimo, teisinių, higienos, vaikų globos, kultūros klausimų.
Išteisino nutolimu nuo kaimo papročių kaltintą inteligentę
Be veiklos įvairiose organizacijose, E. Jackevičaitė dalyvavo ir visuomeniniuose teismuose, kurie tarpukariu buvo itin išpopuliarėję. Visuomeninės organizacijos rengė tokius teismus, kurių procesas ir dalyvių sudėtis buvo panašus į tikrą teisinį procesą, tačiau juose nebuvo tikro kaltinamojo, o teisiamos buvo visuomenės ydos, negerovės ar visuomenei nepriimtini visuomenės gyvenimo reiškiniai. 1936 m. spaudoje minimas Kaune vykęs inteligentės moters-motinos teismas, kuriame E. Jackevičaitė teisėjavo kartu su Sofija Smetoniene ir Vincenta Lozoraitiene. Šiame teisme inteligentė moteris-motina buvo kaltinama nutolimu nuo kaimo papročių ir išponėjimu, restoranų, prabangos vaikymusi ir šeimos reikalų apleidimu. E. Jackevičaitės pirmininkaujamas teismas inteligentę moterį-motiną išteisino ir pažymėjo, kad ji turi dirbti nepalankiomis sąlygomis, nes visuomenės ydos ir nesantvarka daro jai neigiamą įtaką, o nepaisant nepalankių sąlygų, inteligentės motinos nuopelnai kartais lieka nematomi ir dažniausiai visada neįvertinti. Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas, istorikas Dangiras Mačiulis, nagrinėjęs tarpukario visuomeninius teismus, ištyrė, jog šis visuomeninis teismas buvo vienas iš nedaugelio tokių teismų, kuriame dominavo moterys. Tad moterims tarpukariu buvo sunku prasiskverbti ir į tikrus, ir į visuomeninius teismus.
Pasisakymai spaudoje
E. Jackevičaitė, tarpukario Lietuvoje eidama garbingas teisėjos pareigas ir dalyvaudama ne vienoje visuomeninėje organizacijoje, kovojančioje už moterų teises, ne tik buvo minima Lietuvos ir užsienio žiniasklaidoje, iš jos imami interviu, tačiau ir ji pati kartkartėmis pasisakydavo tuometinėje spaudoje apie teisėjo profesiją, moterų padėtį visuomenėje, moterų reikalus, taip siekdama šviesti visuomenę ir didinti jos sąmoningumą moterų klausimais. Šalia su jos profesine ir visuomenine veikla susijusių straipsnių ji taip pat nevengė ir dalyvavimo poleminiame diskurse netgi su istorija susijusiais klausimais, kaip antai dėl Fredos ir Garliavos, šalia Kauno įsikūrusių gyvenviečių, pavadinimų kilmės. Iš to, matyt, galėtume spręsti ir apie pirmosios Lietuvos teisėjos platų akiratį.
Gimtasis Panemunėlis
E. Jackevičaitė gimė 1895 m. kovo 2 d. dvarininkų Jackevičių šeimoje Mažeikiškių palivarke, Panemunėlio valsčiuje, tuo metu priklausiusiame Zarasų, vėliau priskirtame Rokiškio apskričiai. Palivarkas buvo įsikūręs gražioje vietoje šalia Šetekšnos upės vingio. Ant jos kranto, prie kelio į Kamajus, veikė palivarkui priklausęs vandens malūnas. Pagal išlikusį žodinį pasakojimą, Mažeikiškio palivarkas vadintas Božy Dar (Dievo dovana), tą liudija ir rašytiniai šaltiniai. Tokį vardą palivarkas gavęs, nes esą buvęs išloštas kortomis. Pati būsimoji teisėja čia praleido palyginti nedaug laiko: dar vaikystėje buvo išleista į mokslus Rygoje, o sulaukusi aštuoniolikos jau ėmė studijuoti Sankt Peterburge. Tačiau kartais sugrįždavo ir į Panemunėlį, jai čia priklausęs ir minėtas vandens malūnas. Okupavus Lietuvą, Mažeikiškio palivarkas buvo nacionalizuotas, jo vietoje įkurtos dirbtuvės, o dvaras paverstas darbininkų bendrabučiu. Šiandien Mažeikiškio palivarko klestėjimo laikus ir jame kadaise pirmuosius žingsnius žengusią Lietuvos pirmąją moterį teisėją E. Jackevičaitę teprimena išlikę dideli palivarko kiemą juosę medžiai.
Galime didžiuotis, kad Rokiškio kraštas išaugino net keletą tarpukario Lietuvoje žymių, prie nepriklausomos Lietuvos teisinės sistemos kūrimo prisidėjusių, visuomenėje ledus pralaužusių teisininkų: konstitucinės teisės tėvą Mykolą Romerį, pirmąją advokatę moterį L. Vienožinskaitę-Purėnienę ir pirmąją moterį teisėją E. Jackevičaitę. Galbūt jau atėjęs laikas prisiminti šias asmenybes ir įamžinti jų atminimą gimtajame krašte Rokiškyje.
Projektą iš dalies remia
