Kryždirbystė – nematerialaus paveldo šedevras, lietuvių istorinio bei kultūrinio paveldo dalis. Tačiau ji nepraranda aktualumo ir šiandien: kaimų ir miestų aikštėse, bažnyčių šventoriuose, pakelėse kyla nauji kryžiai. Vieni jų – senųjų kryždirbystės tradicijų tąsa, kiti – nūdienos dievdirbių bandymai šiam paveldui suteikti šiuolaikiškumo žymę. Deja, kartais bandymai savaip interpretuoti liaudies meną būna nesėkmingi…
Atgimė Atgimimo laikais
Kryždirbystė – unikalus reiškinys, turintis tąsą ir moderniaisiais laikais. Nors dabar yra daugybė kitų būdų išreikšti tautos ar bendruomenės istorinę atmintį bei tikėjimą, kryžių statymas yra neatsiejama tautos kultūros ir savasties dalis.
„Vidinis lietuvio poreikis turėti kryžių kaime, miestelyje, savo kieme yra jo tapatybės dalis. Šitai tapo akivaizdu išaušus Atgimimui, kai per metus kitus pastatyta šimtai naujų kryžių, atstatyta dešimtys sunaikintųjų. Kryžiais įamžintas partizanų, tremtinių atminimas, dėkota už laisvę, prašyta palaimos Lietuvai… Šita kryždirbystės banga tarsi atslūgo, bet kryžiai tebestatomi“, – teigia žinoma menotyrininkė Alė Počiulpaitė straipsnyje „Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, sujungianti praeitį, dabartį ir ateitį“.
Šios tradicijos gajumą liudija ir 2001 m. gegužės 18 d. UNESCO sprendimas kryždirbystę paskelbti pasaulio žodinės ir nematerialios kultūros paveldo šedevru.
Senos tradicijos, naujos intencijos
„Kryždirbystė Lietuvoje – cikliškas reiškinys“, – teigia Šiaulių universiteto menotyrininkė Aneta Grabauskaitė straipsnyje „Cikliškas kryždirbystės atgimimas Lietuvoje“.
Sovietmečiu kryžiai, kaip tikėjimo ir tautos pasipriešinimo simbolis, naikinti planingai ir kryptingai. Anot mokslininkės, tuo rūpinosi rajono bei žemesnių padalinių partinės organizacijos, milicijos ir KGB darbuotojai, apylinkių ir kai kurių kolūkių pirmininkai, komjaunuoliai, ateistai. Pirmiausia griauti miestelių ir kaimų aikščių, šventorių kryžiai. Neliko jų ir kaimuose, pakelėse. O naujų statymas sovietinės teisėsaugos buvo vertinamas kaip antitarybinė agitacija.
Tačiau vos prasidėjus Atgimimui, kryžių statymo tradicija vėl atgijo. Anot mokslininkės, palyginti su XIX a. ar tarpukariu, šiek tiek kito kryžių statymo intencija. Anksčiau jie buvo statomi atskiros šeimos ar kaimo istorijai ir lūžiniams momentams įamžinti, o dabar jie skirti didesnių bendruomenių atminčiai išsaugoti.
Moderniosios tautos sąmonėje gaji archajinė tikėjimo tradicija kryžių statyti didelės nelaimės atminčiai. Todėl ir dabar jie kyla prie magistralinių bei krašto kelių, avarijų ir katastrofų vietose. Antai tokia intencija pastatytas kryžius kelio Kamajai-Duokiškis sankryžoje. Ši atkarpa buvo itin avaringa, o eismo įvykiai neretai baigdavosi tragiškai. Kamajiškiai pasakoja, kad vos poros šimtų metrų tiesaus kelio atkarpoje, kur geras matomumas, kas keli metrai yra įvykusi kraupi nelaimė. Tad Dievo rūstybei numaldyti kamajiškiai pastatė šį kryžių.
Atgimimo laikais atsirado ir naujos kryžių statymo intencijos. Jie kyla laisvės kovų, rezistentų išniekinimo ir palaidojimo vietose. Pavyzdys – 1992 m. architekto K.Šešelgio ir tautodailininko R.Puškoriaus sukurtas memorialas žuvusiems laisvės kovotojams, palaidotiems prie Kamajų.
Kryžiais ženklinamos buvusios sodybos, sunaikinti, iškelti, išnykę kaimai. Kryžius – ir kaimo, miestelio jubiliejaus atminas. Tokie iškilo daugelyje rajono kaimų ir miestelių. Juos stato ir privatūs asmenys, ir visuomeninės organizacijos, parapijos, bendruomenės.
Kartų paveldas
Šiuolaikinė kryždirbystė, anot žinomos šalies menotyrininkės A.Počiulpaitės, tampriai susieta su senovinėmis tradicijomis. Anot jos, anksčiau kryždirbys buvo laikomas tokiu pat amatininku kaip kalvis ar račius. Todėl pastatytas kryžius tapdavo užsakovo, fundatoriaus nuosavybe. Šis galėjo kaip panorėjęs remontuoti jį, keisti jo puošybą, perdažyti. „Meistras, kaip autorius, išskyrus itin retus atvejus, niekaip neįsiamžindavo. Ši kryžiaus savininko prioriteto tradicija tebėra išlikusi iki šiol. Kaimo žmonių paklausus, kas statė kryžių, paprastai sulauki atsakymo: dėjome pinigus, statėme mes, suprask, kaimo bendruomenė. Retai išgirsi meistro, ypač kviestinio iš toliau, pavardę“, – teigia menotyrininkė.
Anot jos, naujaisiais laikais pakito kryžiaus kūrėjo ir užsakovo santykis. Anksčiau kryždirbystės tradicijų saugotoja buvo kaimo bendruomenė, susieta bendra pasaulėjauta bei sakralinio paminklo samprata. Šiandien tradicijų saugotojo ir tęsėjo misija tenka kryždirbiui, kuris tradiciją pažįsta ne natūraliai, o jos mokydamasis iš įvairių šaltinių. Senieji meistrai, prieš kurdami, ieškojo ne savo įkvėpimo, o žvelgdavo į bažnyčių skulptūras, maldaknygių iliustracijas, religinius paveikslėlius. Sekdamas kanoniniais pavyzdžiais, savamokslis ar kiek pas žymesnį kaimo skulptorių pasimokęs liaudies drožėjas nesijautė suvaržytas. “Dabartiniai net talentingi meistrai kartais prototipais ima ne bažnytinius provaizdžius, o senųjų meistrų skulptūras, taip atsiranda tam tikras suvaržymas“, – naujosios kryždirbystės ypatumus apibūdino menotyrininkė.
Dauguma naujųjų, nepriklausomybės laikais statytų Rokiškio krašto kryžių išlaiko Aukštaitijai būdingas ypatybes: aukštį, puošnumą, ažūrines detales. Puikus tokio tradicinio meno pavyzdys yra Degenių kaimo (Kazliškio sen.) kryžius, kurį 1991 m. sukūrė tautodailininkas Pranas Kariūnas.
Tarp norų ir tradicijų
Kita opi problema, anot A.Počiulpaitės, yra tai, kad ir kryžių užsakovai yra praradę ryšį su tradicine kaimo pasaulėjauta. „Dabartinis užsakovas, pertekęs įvairios informacijos, praradęs tradicijų pojūtį, kryždirbiui pateikia savą paminklo viziją, neretai tolimą ne tik nuo tradicijų, bet ir be meninės logikos. Esama statinių, kuriuose matai vien tuščią formos žaismą, varganą modernios išraiškos ieškojimą, tarsi kūrėjas nesuvoktų ne tik tradicijų, nepažinotų ikonografinių siužetų, bet ir nevaldytų medžiagos“, – teigia ji.
O štai vienas žymiausių mūsų krašto drožėjų Vidmantas Zakarka, kuris 2010 m. buvo pripažintas sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradiciniu amatininku, senųjų kryždirbystės ir šaukščiaus amatų puoselėtoju, užsakovo diktatui paklusti neketina. Anot pašnekovo, menininkas visada gali atsisakyti kičo. „Niekada nebuvo taip, kad su užsakovu ginčyčiausi dėl kryžiaus. Kai žmonės į mane kreipiasi su prašymu, pirmiausia padarau jo eskizą. Dar nebuvo atvejo, kad kas sakytų: negražu, sukurk kitą. Ar šitą pataisyk, pridėk daugiau detalių. Rokiškio krašto užsakovai pasitiki kūrėjais, duoda jiems laisvę: sako, tu geriau žinai. Štai kad ir mano kurtas Jūžintų kryžius – parodęs jo eskizą negavau jokios pastabos. O ir dabar žmonės geruoju mini tą drožinį“, – sakė kūrėjas.
Žinių jis semiasi iš tradicinių tautodailės meistrų darbų, išlikusių senose nuotraukose, liaudies meno knygose. „Kuriu tai, kas man priimtina, kas gražu. Negalėčiau kurti sau nepatinkančio kryžiaus“, – sakė jis. O koks kryžius meistrui yra negražus? „Perkrautas detalėmis, kai per ornamentus Nukryžiuotojo nebematyti“, – sakė V.Zakarka. Jis niekada neišdrįstų sukurti ir ultramodernaus, religinių tradicijų neatitinkančio drožinio – tokio, kuris piktintų žmones.
Kitas žinomas Rokiškio krašto drožėjas Gintaras Varnas negalėtų drožti kryžiaus, kuris pažeistų kanoninius reikalavimus, savyje pintų nesuderinamus krikščioniškus ir pagoniškus simbolius, pavyzdžiui, nedrožtų apsivijusių žalčių ir pan. „Kryžius simbolizuoja kelio pabaigą. Jis neturi būti ypač modernus, iššaukiantis, žmogų turi nuteikti ramybei, susikaupimui“, – sakė menininkas.
Jis seka liaudies tradicijomis, atstatinėjo kryžius senųjų vietoje. „Žinoma, aklai kopijuoti negalime. Skiriasi ir darbo įrankiai, ir kūrėjų stilius, o kartais ir pats medis diktuoja sprendimus“, – sakė G.Varnas. Jam gražiausi kryžiai – su koplytėlėmis. O štai Žemaičių regionui būdingi itin santūrūs, kuklios puošybos – šiam drožėjui ne prie širdies. Tokių, kurie neatitiktų kanonų reikalavimų, ar būtų akivaizdus kičas, pasak G.Varno, mūsų rajone nepasitaikė. Tiesa, yra tokių, kurie itin gausiai puošti ažūriniais drožiniais, tarsi nėriniais. Tokie itin būdingi aukštaitiškiesiems kryžiams.
Minčiai, jog kai kurie perkrauti ornamentika, pritaria ir kitas žinomas rajono drožėjas Danas Stočkus. „Dauguma viešosiose erdvėse pastatytų kryžių atitinka kanonų ir liaudies meno reikalavimus. Vis dėlto tenka pripažinti, kad ankstesni liaudies meistrų darbai buvo kur kas kuklesni. Ypač turtinga, kartais net labai perkrauta, ornamentika, matyt, turi simbolizuoti užsakovo finansinius išteklius“, – sakė jis.
Tautodailininko nuomone, apskritai šiuo metu statoma per daug kryžių, todėl menkinama ir jų išskirtinė vertė, ir sakralumas.
Regionų bruožai
Kas būdinga naujųjų laikų aukštaitiškiesiems kryžiams? „Kiekvienas meistras liaudies tradicijas interpretuoja savaip. Tikriausiai pačia svarbiausia ypatybe išlieka jų aukštis. Visi užsakovai pageidauja aukštų, maždaug 6 m kryžių. Netgi Sibire, lietuvių tremtinių kapinėse, kryžiai išsiskyrė savo aukščiu. Kai mano sūnus, pernai dalyvavęs „Misijoje Sibiras“ klausdavo vietinių, kur palaidoti lietuviai, šie sakydavo: eikite ten, kur patys aukščiausi kryžiai“, – sakė meistras.
Anksčiau juos kurdavo vietiniai meistrai. Šiandien mūsų rajono užsakovai gali kviesti sau patikusį meistrą ir iš Žemaitijos, Dzūkijos ar Suvalkijos. Ar ilgainiui nesusiniveliuos regionų skirtumai, nebus prarastos kiekvienam jų būdingos unikalios detalės, ornamentika? „Nemanau. Žinovui akivaizdžios atskirų regionų detalės, atsispindinčios kiekvieno meistro kūryboje. Drožėjas iš Žemaitijos, manau, bandys prisitaikyti prie aukštaitiškojo stiliaus ir tikrai mūsų krašte nestatys žemaitiško kryžiaus“, – įsitikinęs V.Zakarka.
Tarsi gyvenimas
Aukštaitiškieji gausiai puošti kryžiai – neilgaamžiai. Pasak drožėjo G.Varno, ažūrinėse detalėse kaupiasi lietaus vanduo, todėl tokio kryžiaus gyvenimas trumpas. Kodėl lietuviai kryžiams vis dar renkasi medį, jei prieinamos kur kas tvirtesnės medžiagos: granitas, akmuo, metalas? „Medis – mūsų kultūros bei savasties dalis. Esame pusiau šiauriečiai, metalas, akmuo mums per šalti. Medis simbolizuoja žmogaus gyvenimo ciklą: kaip ir žmogus, jis laikui atėjus atgula į žemę, užleisdamas vietą jaunam medeliui. Taip ir sukasi amžinas gyvybės ratas. Juk ne veltui lietuvio stalas – medinis, karstas – medinis, ir jo kryžius – medinis. Jis šiltas, lengvas. Akmeninis žmogų tarsi prislėgtų“, – mano drožėjas.
Lina DŪDAITĖ
