Kriaunų muziejus – tai galimybė prisiliesti prie šiame krašte gyvenusių ir tebegyvenančių žmonių pasaulio. Muziejuje nestinga mėlynų it dangus skrynių, lopšių, lovų, medinių skulptūrėlių. „Turime ir „šepkiškų” drožinių”, – prasitaria muziejininkė Vijolė Apuokienė.
Pradėjo fermoje nuo medinio runkelio
Į klausimą, kuo išsiskiria Kriaunų muziejus iš kitų, eksponuojančių medinį paveldą, muziejininkė V.Apuokienė atsakė: „Mūsų krašte gyveno toks Ričardas Palivonas. Jis buvo kilęs nuo Pasarčių kaimo. Kadaise, dar sovietiniais laikais, jis dirbo fermoje sargu. Nenorėdamas snausti darbo vietoje jis ėmė drožti … runkelius. Jo darbai darė nemenką įspūdį, ir Kriaunų ragana Algimanta Raugienė paskatino vyrą kurti rimtesnius kūrinius iš ilgaamžiškesnio medžio – liepos. Iki šiol išliko tik mažoji meniškos sielos R.Palivono darbų. Žinote, tie menininkai – nepatiko kas, ėmė ir sudegino.” Šį „nuo runkelio” pradėjusį drožti vyrą muziejininkė prisimena nuo vaikystės: ramus, lėtas, niekada nepasakys įskaudinančio žodžio, jautrios sielos.
Kartą mažytė Vijolė nuobodžiavo, liūdėjo savo namų kieme. Ją pamatęs dėdė Ričardas priėjo ir padavė rankose laikytą mažą šuniuką ir tarė: „Pažaisk, tau bus linksmiau”. Tai mergaitei buvo nepaprasta laimės akimirka. „Jei vaikas įsimena žmogų, vadinasi, jis buvo ne toks kaip visi”, – pridūrė muziejininkė.
Savo gyvenimą savamokslis drožėjas baigė tragiškai. Anot V.Apuokienės, prieš daugiau nei dešimtmetį kažkas įskaudino šį jautrų žmogų ir jis pakėlė prieš save ranką.
Šiandien kai kurie drožyboje nusimanantys žmonės keliasdešimt išlikusių R.Palivono darbų vadina „šepkiškais”, panašiai į garsiojo dievdirbio Liongino Šepkos kūrinius. Daugiausia R.Palivono skulptūrėlės atvaizduoja kaimo gyvenimą. Taip jos ir vadinasi – „Grybautoja”, „Mąstytojas”, „Pijokėlis”, „Lapė pagavo vištą”, „Piršlys”, „Svočia”, „Svaigalų mėgėja”. Ne viena skulptūrėle atvaizduoti muzikantai, įamžinti gamtos motyvai. Yra ir keletas mitologinių elementų: velnias, paukščiai. Kūrėjas įamžino ir Rokiškio Nepriklausomybės paminklą. Žinoma, savaip: saulę virš savęs iškėlusi kaimo moteris.
Kolekcijoje – dovanos partijos sekretoriui
Kiti įdomūs muziejaus eksponatai – Kriaunose gimusio Petro Griškevičiaus (1924-1987) asmeninės dovanos. Buvęs Lietuvos TSR pirmasis sekretorius daug prisidėjo prie to, kad jo gimtinė Kriaunos gautų privilegijų. Jo dėka miestelis augo, plėtėsi. P.Griškevičiui dovanoti drožiniai po jo mirties atiteko Kriaunų muziejui. Tai niekam nežinomų liaudies meistrų darbai. Dažniausia jų tematika – ūkis.
Kriaunų muziejuje sukaupta medinių lopšių, senovinių spintų, skrynių kolekcija. Joje – netgi neobliuotas karstas. „Anuomet staiga mirus artimajam žmonės negalėjo greitai įsigyti karsto, todėl šie buvo laikomi „ant aukšto” (namo palėpėje – aut.past)”, – pasakojo muziejininkė V.Apuokienė. Eksponatui parinkta tokia vieta, kad jis iškart nekristų į akis muziejaus lankytojams. Labai paprastas staliaus darbas šiandien gąsdina žmones. Jie mieliau apžiūri suaugusiųjų, vaikų lovas, lopšius. „Kažin ar šiandien išsimiegotumėte tarpukario lovoje. Ji mums būtų per ankšta – senosios kartos žmonės buvo žemesnio ūgio”, – sakė muziejininkė.
Specialistės teigimu, lopšiai gaminti labai patvarūs ir patogūs. Visame krašte buvo populiarios mėlyno atspalvio skrynios audiniams bei drabužiams laikyti. Jos tarsi simbolizavo dangaus žydrynę.
Medinė apdegusi vinis
Kriaunų muziejuje – ir verpimo rateliai, ir vaikų mediniai žaislai besilankstančiomis rankomis bei kojomis. Šių būta spalvotų – tai liudija ant kai kurių išlikusios dažų žymės. Tiesa, ne vienam žaislui trūksta pėdučių.
Įspūdingos vaikiškos slidės bei žaislinis vežimaitis, visas pagamintas iš medžio.
„Tokiu vaikystėje žaidė ir mano vyras”, – atviravo muziejininkė, gėrėdamasi vežimėlio mediniais ratais.
Ant V.Apuokienės darbo kabineto sienų – kriauniškių atnešti du senoviniai laikrodžiai bei rankšluosčio kabykla. Muziejininkė parodė ir dar neaprašytus eksponatus.
Neseniai vietiniai muziejui dovanojo įdomius medinius daiktus: alaus statinaitės volę (kamštį) bei medinę vinį. Pastarajai galėtų būti per 100 metų. Ji ištraukta iš sudegusios Pakriaunių dvaro klėties. Vinis, kurios galvutė nulūžo ir pasimetė, pagaminta iš spygliuočio medienos.
Šv. Barborą išdrožė… liaudis
„Mūsų muziejus atspindi paprastų krašto žmonių gyvenimą. Daugumos eksponatų autorių įvardyti negalime. Tai tiesiog liaudies kūryba. Štai šv. Barbora, laikanti Jėzų. Jos autorius nežinomas, todėl sakome, kad ją išdrožė liaudis”, – eksponatą demonstravo V.Apuokienė.
Sunku pasakyti, kaip Kriaunose išliko šv. Barbora. Manoma, kad ši šventoji gyveno I a. Mažojoje Azijoje. Ji buvo nukirsdinta tėvo Dioskuro kalaviju, nes neišsižadėjo savo tikėjimo. Paprastai šventoji lietuvių liaudies drožyboje vaizduojama stovinti, dešinėje rankoje laikanti taurę su ostiją (Paskutinio patepimo sakramento simbolį), o kairėje – kalaviją (mirties simbolį) arba palmės šakelę (kankinių simbolį). Kartais jos rankoje – kalavijas ir palmės šakelė. Kartais šv. Barbora vaizduojama laikanti taurę, uždėtą ant knygos. Šventosios drabužiai labai puošnūs. Ji visuomet vaizduojama su karūna ant galvos, vilkinti ilga suknia, liemene ar tunika, o kartais puošnia palaidine ar švarkeliu, beveik visada apsisiautusi apsiaustu. Barboros siužetas yra vienas populiariausių Lietuvoje tarp šventųjų moterų. Galima tik spėlioti, kodėl kriauniškių šv. Barbora laiko ne ostiją su kalaviju, o tarsi Marija – nuo kryžiaus nuimtą Dievo Sūnų.
Norbertas Byčkovskis
