Tęsinys. Pradžia 2013 06 29
Miškininkas Algimantas Lapelis atskleidė dešimtmečius saugotą paslaptį: klaidžiais Plunksnočių šilo takais nuvedė prie apleisto Gurbų bunkerio. Jis ypatingas: manoma, kad tai ilgiausiai šalyje išsilaikęs bunkeris. Jame partizanai glaudėsi net iki 1956 m.
„Gimtasis Rokiškis“ tęsia pasakojimą apie mūsų rajono medinį paveldą – laisvės kovotojų slėptuves.
Šilas saugo paslaptį
Daugiau nei pusšimtį metų Plunksnočių šilas saugo paslaptį – Gurbų bunkerį, kuriame slėpėsi partizanų Jono ir Izidoriaus Streikų būrys. Klaidžiais miško takais pro avietynus ir mėlynojų laukymes eigulys Algimantas Lapelis nesuklysdamas veda kalvelės link. Jos šlaite – partizanų bunkerio liekanos. Slėptuvei parinkta keista vieta: visai netoli, vos keli kilometrai iki sentikių kaimų Dirvonų ir Maineivų, ranka pasiekiamas Čedasų miestelis. „Partizanai manė, kad taip saugiau“, – aiškino A. Lapelis.
Bunkerio lubos seniai įgriuvusios. Tačiau dar aiškiai matyti, kur buvo jo didysis kambarys, tunelis, sandėliukas, tualetas. Beje, slėptuvė vėl gyvenama: didžiojo kambario kampe po drebulės šaknimis matyti šviežiai iškastų žemių krūva. Pažvelgus atidžiau matyti, jog čia kažkoks miško žvėrelis išsikasė olą. „Greičiausiai tai lapės namai. Barsukas ar usūrinis ne pats kastų, o okupuotų kito gyvūno urvą“, – aiškino A. Lapelis.
Partizanams padėjo visa šeima
Miškininko tėtis eigulys Jonas Lapelis buvo partizanų būrio ryšininkas, o mama jiems ruošdavo maisto atsargas, kepdavo ir džiovindavo duoną. Partizanų ryšininku buvo ir pats A. Lapelis. Jį, šešiolikmetį paauglį, tėvas siųsdavo susitikti su partizanais. Iki bunkerio eiti neleisdavo: su partizanais buvo sutarta susitikti prie senos pušies. Nuo jos iki slėptuvės – geri 300 m klaidžiais miško takais. Tėvą partizanai prisileisdavo prie paties bunkerio. Eigulys imdavo trepsėti ant jo stogo: taip partizanams pranešdavo atnešęs maisto ar žinių.
Vis dėlto paauglys A. Lapelis netruko sužinoti, kur gyvena partizanai. „Vaikščiojau po mišką ir prie kalvelės išvydau žmogų. Jis staiga lyg skradžiai žemę prasmego. Bemat supratau, kur jis pradingo“, – pasakojo A. Lapelis.
Kadangi jaunasis ryšininkas sužinojo, kur partizanų slaptavietė, šie pakvietė jį užsukti į svečius. „Bunkerio įėjimą maskavo eglutė. Ją partizanai sodindavo medinėje dėžėje ir užvilkdavo ant slėptuvės angos. Eglutes jiems tekdavo dažnai keisti: mat medeliai niekaip neprigydavo toje medinėje dėžėje. Manyčiau, jai trūko drėgmės. Eglutė buvo nedidelė, mat stambesnę ir dar su pilna žemių dėže būtų sunku užvilkti ant bunkerio“, – pasakojo A. Lapelis.
Bunkeris pritaikytas aukštam partizanui
Pro angą svečias kopėtėlėmis patekdavo tiesiai į siauro tunelio vidų. Dešinėje pusėje – sandėliukas ir tualetas, kairėje – gyvenamasis kambarys. Visų jų sienos sutvirtintos mediniais sienojais. Lubos gana aukštos. Net dabar, seniai sutrūnijus bunkerio stogui, aiškiai matyti gilios, maždaug pusantro-dviejų metrų gylio tunelio ir kambario duobės. „Izidorius Streikus buvo labai aukštas, maždaug 2 m ūgio. Tad būrio partizanai kasė erdvų bunkerį, kad kovos draugui nereikėtų vaikščioti pasilenkusiam“, – sakė A. Lapelis. Tunelis buvo aukštas, tačiau labai siauras – maždaug metro pločio.
Bendrajame kambaryje vietos buvo maža. Kiek aukščiau nuo grindų – pirmoji medinių narų eilė. Ant jų paskleista šiaudų, kad būtų minkščiau gulėti. „Ar buvo patalynės, nepamenu. Sėdėjau ant tų narų, tačiau tvyrojo prieblanda, tad negalėjau įžiūrėti, kas ant jų buvo padėta“, – sakė pašnekovas.
Didžiausią įspūdį jam paliko bunkerio oras: sunkus, pridvisęs, nors slėptuvėje buvo kelios vėdinimo angos. „Nepasakyčiau, kad ten tvyrojo kokia smarvė. Tiesiog oras buvo labai sunkus. Džiaugiausi išėjęs laukan ir įkvėpęs gryno oro“, – pasakojo A. Lapelis.
Partizanai vaikiną pavaišino ant žibalinės viryklės išvirtais cepelinais. „Jų įdarui buvo sūdyta mėsa. Jautėsi, kad ji buvo ilgokai sūdyta, tad skonis specifinis“, – prisiminė miškininkas. Jis pasakojo, kad partizanai mėsos atsargas ruošdavo taip: ją maldavo ir sūdydavo statinėje.
Rožiniai – iš duonos rutuliukų
A. Lapelis atskleidė ir daugiau partizaniško gyvenimo detalių. Jo tėvas ryšininkas Daugpilyje (Latvija) pirkdavo miltus. Mama ir dar viena kaimyninio kaimo moteris iš jų kepdavo duoną ir iš karto ją džiovindavo. Nors partizanai slėptuvėms rinkdavosi kuo sausesnius miško plotus, žiemą jose būdavo tokia drėgmė, kad šviežia duona bemat supelydavo.
Atsidėkodami savo geradariams partizanai jiems laisvalaikiu išdroždavo įvairiausių buities rakandų. Dienas ir naktis slėptuvėje trumpindavo žaisdami pačių sumeistrautais šachmatais. 97-metė A. Lapelio mama Kazimiera su ašaromis prisimena laisvės kovotojų dovaną: iš duonos rutuliukų suvertus tris rožinius. Šviesų, iš baltos duonos pagamintą, partizanai skyrė jai, tamsų, iš juodos duonos plutelių, – vyrui, o iš juodos duonos minkštimo – sūnui. „Padėjau kiekvienam ant pagalvės ir vakare sutarėme kalbėti maldą. Deja, neberadome rožinių: nuo pagalvių juos pavogė pelės“, – su ašaromis pasakojo senolė.
Ji neslepia: sunkūs buvo metai. Duonos džiūvėsius teko slėpti nuo šeimos: vaikai, aptikę skanėstą, klausė, kam mama juos džiovina. Partizanai kartais ateidavo į nuošalią eiguvą, joje lankytis pamėgo ir saugumiečiai bei stribai. Kartą priešų būreliai įsitaisė mažos eiguvos gretimuose kambarėliuose. Jei bent kam iš jų būtų šovę praverti duris… „Niekaip nesuprantu, kodėl jie vieni kitų nematydavo. Manau, ir partizanai, ir stribai tiesiog vengė kautis“, – spėjo A. Lapelis.
Jo tėtis eigulys kartą aplink partizanų bunkerį kirto mišką. „Reikėjo jį sutvarkyti, kad šabakštynai nepatrauktų nereikalingo dėmesio. Tad partizanus iš anksto įspėjo pasisaugoti, nes pjaus medžius“, – pasakojo A. Lapelis.
Saugumiečiai suprato, kad eigulys yra susijęs su laisvės kovotojais, tad jį dažnokai tardė, tąsė po miškus, tyčiojosi. „Vyras, vos pamatęs į kiemą įsukančią saugumiečių „gazelką“, apalpdavo. Ką šie jam darydavo, niekada man neprasitarė. Tik širdimi jaučiu, kiek jis tada iškentėjo“, – pasakojo žilagalvė močiutė. Pati ji partizanų bunkeryje nėra buvusi. Tik šiems apleidus slėptuvę, kartą vyras nusivedė ją klaidžiais miško keliais parodyti slaptavietės. Apie ją šeima ilgus metus niekam neprasitarė, neieškojo garbės, laisvės kovotojams ir jų talkininkams skiriamų privilegijų.
Bunkerio vietą slėpė netgi nuo bičiulių
Partizanų buities detales savo prisiminimuose atskleidžia ir partizanė Valerija Streikutė-Daukienė. Gurbų bunkeryje ji gyveno su broliais Juozu ir Izidoriumi, sese Onute, Vincu Pupeliu, Irena Jančyte-Pupeliene, Povilu Kneziu, Juozu Žaržojumi. Broliai moterims melavo, esą šis bunkeris – Latvijoje, prie Ilzės. O eigulį J. Lapelį vadino eiguliu Krize. „Lapelio miške buvom išsikasę bunkerį ir jame žiemojome“, – teigė moteris.
Kodėl partizanai melavo savo ginklo draugėms? „Jie manė, kad moterys – jautresnės ir galėtų atsitiktinai išduoti bunkerio vietą“, – sakė istorikas Valius Kazlauskas. Manoma, kad šiame bunkeryje partizanai slėpėsi tris žiemas, iki 1956 m.
„Streikų būrio taktika buvo ypatinga: jie nesiekė jokių ryšių su kitais partizanų būriais. Laisvės kovotojai suprato, kad aktyvios kovos metas jau praeityje ir kantriai laukė jos pabaigos. Ir saugumo ataskaitose apie juos rašoma, kad Streikų būrys nedalyvavo aktyviuose kovos veiksmuose, tačiau savo elgesiu nuteikinėjo vietos gyventojus prieš sovietinę valdžią“, – aiškino V. Kazlauskas.
Pėdsakais į Latviją
Vis dėlto mūsų krašto partizanai slėpdavosi ir Latvijos miškuose. Štai šią savaitę istorikas V. Kazlauskas susitiko su Ilukstės rajono eiguliu Gunčiu Lazdovskiu. Jo tėtis – taip pat eigulys, partizanų ryšininkas. Ilukstės eiguva – milžiniški 30 km ilgio miškų masyvai. Juose be pėdsakų pranykdavo ir lietuvių, ir latvių kovotojai.
Eigulys G. Lazdovskis istorikams parodė partizanų bunkerį, kuriame galėjo slėptis ir Rokiškio laisvės kovotojai, bei jo ginklinę. Anot jo, svarbu laiku įamžinti šį paveldą: juk miškai keičia savo veidą ir lieka vis mažiau žinančiųjų, kur buvo laisvės kovotojų slėptuvės. O jas negailestingai naikina laikas: juk ir palei Ilukstės bunkerį miškas buvo kertamas ir atsodinamas jau dukart…
Lina DŪDAITĖ
