(Pabaiga. Pradžia 2013 06 29)
Rašinių ciklą apie rajono laisvės kovotojų bunkerius baigiame pasakojimu apie Plunksnočių šilo slėptuvę, tapusią Juozo Bulovo–Ikso ir jo būrio kovotojų kapu. Jų istorija – meilės, laisvės ir talento dvikova su išdavyste… Intrigos šiai istorijai teikia ir tai, kad po „Gimtojo Rokiškio“ publikacijų apie partizanų bunkerius atsiliepė kraštotyrininkas, kuris įtaria žinąs, kur buvo palaidoti trys Pluksnočiuose žuvę kovotojai, tarp jų – ir poetė Diana Glemžaitė-Bulovienė.
Svarbus miškas
Plunksnočių miškas, plytintis tarp Juodupės ir Žiobiškio, buvo patraukli vieta partizanų kovoms. Pokariu jis prieglobsčiu tapo dviem laisvės kovotojų būriams. „Gimtasis…“ jau rašė apie Grubų bunkerį, kuriame slėpėsi Jono ir Izidoriaus Streikų būrys. Keliais kilometrais arčiau nuo Rokiškio kelio į Čedasus Plunksnočių šilas saugo kitą paslaptį – J. Bulovo–Ikso būrio slėptuvę.
Kodėl partizaninių kovų dalyviai taip pamėgo šį šilą? Rokiškio girininkijos girininkas Ričardas Mieliauskas pasakojo, jog kitados Plunksnočių miškas atrodė visiškai kitaip nei šiandien: dabar jis gerokai iškirstas. Miškas sausas, lengvai privažiuojamas. Miškininkai sutvarkė ir takelius, per griovį įrengtus lieptelius, vedančius partizanų bunkerio link.
O tuo metu, kai čia prieglobstį rinkosi J. Bulovo–Ikso būrys, Plunksnočių miškas buvo didelė pelkė su kalvele viduryje. Joje savo slaptavietę ir išsikasė partizanai.
Plunksnočių giria driekiasi šalia judraus Rokiškio–Čedasų kelio. Tai vienas iš trijų seniausių krašto kelių, kitados vedusių į Rygą (Latvija). Dabar jis asfaltuotas, o partizaninių kovų metais tai buvo žvyrkelis.
„Kai yra geri privažiavimai, atrodytų, partizanų bunkeris visai netoli pagrindinio kelio. Tačiau pokariu bunkeris buvo paslėptas atokioje vietoje, ir, jei ne išdavystė, dar ilgai niekas apie jį nebūtų žinojęs“, – mano girininkas R. Mieliauskas.
Laikini namai
Iki 1949 m. J. Bulovo–Ikso būrys, anot šio kovotojo brolio Adolfo, nuolatinio žiemojimo bunkerio neturėjo. Partizanai slapstydavosi pas kaimų žmones.
„Žmonės nebuvo pavydūs, neskundė kovotojų, palaikė juos. Skundimai ir pykčiai tarp kaimiečių prasidėjo maždaug 1948-1949 m., kai jie buvo varomi į kolūkius. Nenorėdami pridaryti savo rėmėjams bėdos, brolio būrio partizanai nusprendė kurti žiemojimo bunkerį“, – pasakojo A. Bulovas.
Pašnekovas teigė, kad iki tol būrys turėjo dvi slaptavietes jo tėviškėje, netoli Zybolių kaimo (Rokiškio kaim. sen.). Šeimai priklausančiame miške buvo iškastas bunkeris, kuriame partizanai, atėję aplankyti šeimos, praleisdavo dieną ar dvi. Jo įėjimas buvo kruopščiai užmaskuotas: pasodinta eglutė. Norėdami įeiti, dėžę su medeliu partizanai patraukdavo į šalį. O tvarte, po arklių ėdžiomis, buvo kita slėptuvė, skirta pasislėpti tuo atveju, jei į sodybą įsiveržtų stribai. Įėjimo anga buvo užmaskuota mediniu dangčiu, ant jo pakreikta šiaudų ir užvestas arklys. Slaptavietės sienos, anot pašnekovo, buvo sutvirtintos mediniais rąstais ir lentomis tam, kad atlaikytų gyvulio svorį.
Vos porai dienų
1949 m. rudenį J. Bulovo–Ikso būrys nusprendė įsirengti žiemojimo bunkerį. Jame turėjo tilpti 6-7 partizanai. Surasti slaptavietei vietą buvo patikėta partizanui Adolfui Lūžai, o iš tiesų – sovietinio saugumo smogikui, slapyvardžiu Maskva. Jis ir atvedė į Plunksnočių mišką.
Bunkerį A. Lūža įrenginėjo su vadu J. Bulovu. Vyrai darbavosi iš peties: per gana trumpą laiką kalnelyje iškasė ne tik pagrindinį bunkerį, bet ir pagalbines patalpas: maisto sandėlį, tualetą ir netgi šulinį. „Šios patalpos buvo būtinos“, – sakė laisvės kovotojo brolis.
Nors pats bunkeryje nėra buvęs, A. Bulovas apie jį prisimena iš brolio pasakojimų: slaptavietė buvusi gana erdvi, sutvirtinta mediniais rąstais. Viduje – gulimieji narai, stalelis – darbo vieta brolio žmonai poetei D. Glemžaitei-Bulovienei. Įėjimas turėjo būti užmaskuotas, o slaptavietės ventiliacijos anga buvo paslėpta seno medžio kamiene.
1949 m. lapkričio 12 d. A. Bulovas atsisveikino su broliu ir poete D. Glemžaite–Buloviene. „Aš irgi norėjau pas partizanus, bet jie manęs dar nepriėmė. Tad pasiūliau brolio žmonai kartu slapstytis. O ji atsakė, kad pavargusi nuo tokio gyvenimo. Norėjo būti su vyru“, – prisiminė A. Bulovas.
Sutartu laiku partizanai susirinko Plunksnočių girioje. Deja, A. Lūža neatėjo. Vėliau prisistatė ir jis. Sulaukęs lapkričio 14-osios vidurnakčio, kai kovos draugai sumigo, A. Lūža–Maskva įmetė į bunkerį dvi prieštankines granatas. Jas sovietinis saugumas dar patobulino: papildomai pridėjo sprogstamosios medžiagos – tolo. „Viena granata buvo papildyta 100 g šio sprogmens, kita – 200 g. Tiek sprogmenų užtektų ešeloną nuo bėgių nuversti, ką jau bekalbėti apie bunkerį“, – pasakojo A. Bulovas.
Atstatė bunkerį
Laisvės kovotojams atminti 2004 m. buvo atstatytas Plunksnočių miško bunkeris. Jis stovi šalia senosios slaptavietės, kuri buvo išdraskyta galingų granatų sprogimo. Anot A. Bulovo, naujasis bunkeris mažesnis – jame netilptų žiemoti šeši asmenys. Neatkurtos ir pagalbinės patalpos: maisto sandėliukas, tualetas, šulinys. „Esame dėkingi už tai, kad partizanų atminimas buvo įamžintas“, – sakė pašnekovas.
Bunkeriui atstatyti medžiagų skyrė Rokiškio miškų urėdija, o jį statė UAB „Rokiškio apdaila“. Siekiant apsaugoti bunkerį nuo nepalankaus aplinkos poveikio, buvo panaudotos ir neautentiškos medžiagos, pavyzdžiui, polietileno plėvelė.
Šis bunkeris gana gausiai lankomas: čia rengiami partizanų minėjimai, moksleivių ekskursijos, slaptavietė įtraukta ir į Rokiškio turizmo informacijos centro parengtą lankytinų vietų sąrašą.
Nuo pagrindinio kelio bunkerio link veda rodyklės, o šalia miško tako slaptavietės link pastatyta atminimo lenta su žuvusiųjų partizanų vardais bei pavardėmis. Lankytojų patogumui taką žymi rodyklės, per griovius nutiesti tilteliai.
Kur palaikai?
1949 m. lapkritį žuvusiųjų partizanų palaikus stribai sumetė Juodupėje ant grindinio. O kur jie palaidoti – tebėra paslaptis.
„Gimtajam…“ pradėjus straipsnių apie partizanų bunkerius ciklą, į Rokiškio krašto muziejų kreipėsi kraštotyrininkas Petras Sadauninkas. Jis prisiminė Lukštų kaimo gyventojų pasakojimus apie paslaptingą žmonių laidojimą Juodupės kapinėse.
Rugpjūčio pradžioje P. Sadauninkas ir muziejininkas Valius Kazlauskas aplankė galimus įvykio liudininkus. Lukštietis Danguolis Sadauninkas pasakojo: „Apie 1989 m. kartu su Lukštų kolūkio kolūkiečiais Vytautu Pukėnu, Juliumi Berčiūnu kasėme duobę velionei Gaškaitei Juodupės kapinėse. Iškasus apie metrą kapo duobės, pasimatė kaulų dalys ir drabužių liekanos. Iš pradžių atkasėme kelis kerzinius batus, vėliau – kojos blauzdikaulių dalis. Palaikų buvo keletas, o kiek tiksliai – negaliu pasakyti. Rastas kūno dalis, batus ir metalines diržo sagtis mes užkasėme kapo duobėje. Jos kasimą stebėjo tuometinis Lukštų kolūkio partinės organizacijos sekretorius Petras Grigaliūnas.“ Istorikai aplankė ir P. Grigaliūną, tačiau šis įvykio neprisimena.
Juodupės kapinėse V. Kazlauskas ir P. Sadauninkas rado minėtą kapą. Jie nustatė, kad šio vietoje 1949 m. kitų palaidojimų nebuvo. Nuo kitų kapų, datuotų šiais metais, kapavietę skyrė apie 70 m. „Vieta nuošali, tada šioje vietoje nebuvo gyvenamųjų namų, palaikai užkasti nedideliame gylyje. Todėl stribai žuvusiuosius galėjo ten užkasti“, – mano V. Kazlauskas.
Anot istoriko, abejotina versija, kad ten ilsisi Antrojo pasaulinio karo pabaigoje žuvę sovietų kareiviai. Mat saviškius sovietai išsikasė ir perlaidojo Juodupės kapinėse.
Dar abejoja
O štai A. Bulovas abejoja, ar mįslingame kape galėtų būti jo brolio ir šio žmonos palaikai. „Eidami gulti, jie tikrai nusimovė kerzinius batus. Esu girdėjęs tai, kad stribai nuaudavo savo aukų batus. O štai kad apaudavo, labai abejočiau“, – sakė jis.
Anot pašnekovo, brolio ir jo žmonos palaikų ieškota ir miške prie Juodupės, ir darže po miestelio restoranu. Žuvusieji galėjo būti palaidoti ir senuose apkasuose, užversti žvyrduobėse šalia dabartinės Rokiškio psichiatrijos ligoninės.
„Bet kokiu atveju, nederėtų kasinėti kapų Juodupėje ir trikdyti mirusiųjų ramybės“, – mano A. Bulovas.
Lina DŪDAITĖ
