Malūnas kitados buvo kiekvieno miestelio ar bažnytkaimio neatsiejama kraštovaizdžio detalė. Medinis ar mūrinis, keturiais sparnais gaudantis vėją ar ratu – upės tėkmę, jis buvo pilnas mistikos ir legendų. Tačiau vystantis technikai šeimininkei, pritrūkusiai miltų, nebereikia siųsti vyro į malūną: jų pilna prekybos centruose. Nūnai malūnai jau – nykstanti kraštovaizdžio detalė.
Malūnų statybos ypatumai
Pirmieji malūnai Lietuvoje atsirado XIV a., teigia istorikas Eligijus Juvencijus Morkūnas straipsnyje „Malūnai“. Iki pat XIX a. vidurio, baudžiavos panaikinimo, statyti verslinius malūnus turėjo teisę tik žemvaldžiai dvarininkai. Jiems šie statiniai nešė solidžias pajamas, mat teisę malti grūdus baudžiauninkai gaudavo arba už duoklę, arba specialų mokestį. O be malūno paslaugų negalėjo išsiversti nė viena šeima: nei žemdirbiai, nei miestelėnai.
Tai, kad malūnai buvo svarbūs miestų ir miestelių statiniai, liudija ir urbanistinės istorijos specialistas Algimantas Miškinis. Jis straipsnyje „Rokiškio miesto istorinė urbanistinė raida“ teigia, kad pirmieji duomenys apie Rokiškio malūnus istoriniuose šaltiniuose užfiksuoti XVII a. pradžioje. Mokslininkas teigia, kad jau 1613 m. mieste buvo bent keli malūnai: vienas jų – prie bažnyčios, o kitas – prie dvaro. Neabejotina, kad jie buvę mediniai, mat tuo metu mūrinių pastatų mieste apskritai nebuvo.
1634 m. Kamajų dvaro inventoriuje minimas malūniukas su šeima, Čedasų dvaro 1697 m. inventoriuje – malūnininkas, turėjęs dviejų girnų malūną.
Svarbus tarpukariu
Bene vienintelis išlikęs rajono medinis malūnas stovi prie Lukštų. Pasak miestelio Kultūros centro administratorės Gražinos Dapkuvienės, statinys skaičiuoja jau gerą šimtmetį. Jis atitinka visus medinių kepurinių malūnų architektūros ypatumus: įsikūręs lygumėlėje prie miško, pakeltas ant aukšto tvirto mūrytų akmenų pamato, kad medžiai neužstotų vėjo sparnams. Tik štai sparnų jau seniai nebelikę… Užtat vėjų košiamoje kepurėje dar matyti sunkūs ąžuoliniai malūno įrangos mechanizmai, kuriais pagal palankiausią vėją buvo galima sukioti sparnus. Jų sunaikinti nepajėgė nei laikas, nei vandalai. Kitos įrangos neišlikę. Malūno apdaila jau daugelyje vietų apsilaupiusi. Nebeliko nei langų, nei durų. Užžėlė ir senojo statinio link vedantis kelias.
O dar tarpukariu šis malūnas, pasak pašnekovės, buvo aplinkinių kaimų ūkininkų traukos vieta. Kiauras dienas sukosi jo sparnai, keliuku jo link traukė vežimų, pilnų maišų su grūdais, voros. Apylinkių šeimininkės prašydavo vyrus parvežti iš malūno pikliuotų miltų pyragams, manų kruopų vaikams. Statinys savo šeimininko kišenę pildė nemenkomis pajamomis. Tačiau sparti technikos raida lėmė, kad vėjo energija sukamas girnas pakeitė modernūs varikliai. Ir Lukštų malūnas liko pamirštas.
Šiandien, anot G. Dapkuvienės, jis – niekieno. „Bešeimininkis turtas“, – atsiduso pašnekovė. Juo grožisi nebent aplinkinių kaimų girtuoklėliai, jo prieglobstyje tuštinantys alaus butelius. Vis dėlto bendruomenė šio statinio neapleidžia, prižiūri, kaip įmanydama. Kelis kartus per metus asmenys, už pašalpas atsilyginantys visuomenei naudingais darbais, nupjauna žolę, surenka šiukšles. Užkonservuoti ar atnaujinti pastatą – ne bendruomenės jėgoms.
Reikia idėjos ir projektų
„Svarstėme galimybę rengti Europos Sąjungos (ES) fondų lėšomis remiamą projektą, galbūt kooperuotis su kaimynais latviais ir atnaujinti malūną“, – pasakojo G. Dapkuvienė. Tačiau sumanymą stabdo nepalankios aplinkybės. Lukštai yra atokiau nuo judrių kelių, turistinių maršrutų. Kaip ir dera vėjo malūnui, jis pastatytas toliau nuo ežerų, kalvų ir kitų natūralių kliūčių, kad šios neužstotų vėjo. Taigi ir apylinkės dideliu grožiu, poilsiautojų srautais pasigirti negali. Todėl lukštiečiai negali pasinaudoti Obelių mūrinio malūno gaivinimo praktika: jo savininkas prieš keletą metų iš pagrindų atrestauravo statinį ir jame įrengė kavinę. Tačiau net prie itin judraus kelio į Daugpilį (Latvija), Obelių pakraštyje, įkurta kavinė veikė neilgai. „O Lukštų žmonėms su mūsų turizmo srautais malūne rengti kokią viešąją maitinimo įstaigą, svečių namus – nereali idėja“, – sakė G. Dapkuvienė.
Kuo privilioti lankytojus, pagrįsti malūno atstatymo naudą miesteliui ir rajonui, kaip įtikinti ES lėšų skirstytojus, kad verta paremti vienintelio rajone medinio vėjo malūno išsaugojimą – tikras galvosūkis Lukštų bendruomenei. „Galvojame, gal jame įrengti kokį muziejų? Kituose rajonuose turistai noriai lanko teminius kaimus. Tačiau aplink malūną nėra išlikusių senovinių kaimų. Būtų gražu jį atgaivinti, tik, deja, jo statytojai pasirinko itin nepatrauklią vietą. Labai norėtume, kad kas pasiūlytų idėją, kaip būtų galima pritaikyti šį malūną nūdienos visuomenės poreikiams“, – sakė G. Dapkuvienė.
Sparčiai plito
Anot E. J. Morkūno, tik 1861 m. panaikinus baudžiavą valstiečiai galėjo malti savo grūdus bet kuriame malūne, statydintis kelių šeimų kolektyvinius malūnus, nedidelius vėjinius malūnėlius vienos šeimos poreikiams. Todėl vėjo malūnų šalyje ir mūsų rajone ėmė sparčiai daugėti. Palyginti XIX a. viduryje šalyje buvo maždaug 200 šių statinių, o 1914-1921 m. – jau per tūkstantį. Visoje šalyje dominavo vėjo malūnai: jie sudarė 54, vandens malūnai – 43, garo – 3 proc. visų malūnų. Daugiausia vėjo malūnų buvo Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Naumiesčio ir Vilkaviškio apskrityse.
Nuo XIX a. vidurio suintensyvėjusi malūnų statyba palietė ir Rokiškio rajoną. 1916 m. atviruke su Rokiškio vaizdais užfiksuotas medinis dvaro malūnas iki šių dienų neišlikęs. Anot E. J. Morkūno, tarpukariu Rokiškyje buvo trys kepuriniai vėjo malūnai, iš kurių dvaro įrenginys išsiskyrė ir aukščiu, ir solidžiu mūriniu pamatu. Tačiau jau XX a. trečiajame dešimtmetyje nebeliko nė vieno iš jų, o naujų niekas nestatė. Vėjinius malūnus ėmė keisti motoriniai. Didelį smūgį jiems sudavė karai: pakankamai aukšti statiniai puikiai tiko snaiperių ar žvalgų pozicijoms. Kariaujančios pusės stengdavosi juos sunaikinti.
Apie šių įrenginių skaičių mūsų rajone byloja ir E. J. Morkūno straipsnis „Malūnai Panemunėlio apylinkėse tarpukaryje“. Mokslininkas pateikė duomenis tik apie šiuos įrenginius, buvusius apie 12 km spinduliu aplink Panemunėlį. Jis rado archyvinės medžiagos 11 vėjo, vandens bei motorizuotų malūnų. Specialisto teigimu, šiuo skaičiumi ši teritorija neišsiskyrė iš kitų Aukštaitijos vietovių. Anot specialisto, Panemunėlio kraštas nebuvo palankus nei vėjo, nei vandens malūnų plėtotei. Pastariesiems stigo vandens, o vėjo įrenginiams buvo nepalankus raižytas ir banguotas, gana miškingas bei ežeringas reljefas.
Svarbi vieta
Mokslininko teigimu, vieta vėjo malūnams statyti buvo parenkama labai apdairiai: prie didelių upių, pagal senuosius tradicinius kelius. Mat prie sraunių ir gilių, prekėms gabenti tinkamų upių buvo draudžiama statyti vandens malūnus ir jų užtvankas. Kalvos, statūs krantai ar slėniai taip pat nebuvo tinkama vieta vėjo malūnams. Jiems labiau tiko lygumos, kuriose pučia tolygūs, nesūkuriuoti vėjai. Nepageidautina, kad malūną užstotų aukšti pavieniai medžiai, miškas ar trobesiai. Jei sunku būdavo išvengti užuovėjos, statinį iškeldavo ant aukšto, maždaug 3 m pamato. Miesteliuose ir miestuose malūnai taip pat statyti ant aukštų pamatų. Lietuvoje vyrauja vakarų vėjai, o tinkamiausias malti, sunkus yra šiaurės vėjas, todėl šie statiniai dažniausiai ręsti gyvenviečių ar trobesių vakariniame arba šiauriniame pakraštyje.
Įvairovė
Istorikas E. J. Morkūnas šalyje statytus malūnus skirsto į penkis tipus: stiebiniai, su ratukais, kepuriniai, vėjagirnės bei stoginiai malūnėliai ir vėjo turbinos.
Stiebiniai malūnai paprastai būna maždaug 10 m aukščio, 2–3 aukštų, kvadratinio arba stačiakampio plano. Jų pamatai gali būti mūriniai, tačiau pats pastatas – visuomet medinis. Pirmame jo aukšte įrengtas piklius, laikomi grūdai ir miltai, be to, čia iš girnų byra į maišus miltai. Antrame aukšte stovi girnos ir mechanizmas grūdams į jas berti. Mažesniuose malūnuose grūdai į girnas berti iš to pat aukšto, o didesniuose – iš trečio.
Maišai su grūdais užkeliami į malūną išorėje, todėl yra durys, pro kurias įtraukiami maišai. Kartais daromi balkonėliai. Jų grindyse yra durys, pro kurias maišai įkeliami. Maišų kėlimo velenėlio galas bei jo įtvirtinimas beveik visada uždengiamas stogeliu, panašiai kaip miesto sandėlių, arba pailginta stogo dalimi, panašiai kaip kaimo prieklėčiai. Tokios detalės pagyvina griežtą malūno siluetą. Stiebinių malūnų sienos būna stačios arba vos siaurėjančios į viršų. Ant sienų viršutinių sijų dedamos gegnės, kalami grebėstai ir stogas dengiamas skersai arba išilgai lentomis, skiedromis, lentelėmis, gontais, kartais šiaudais.
Malūno svarbiausia laikančioji dalis – tai 50×50 cm stiebas, ant jo uždėtas 50×50 cm skersinis, dažniausiai vadinamas balnu. Balnas būna pirmo aukšto palubėje ir laiko antro aukšto grindis bei sienų griaučius. Apačioje po pirmo aukšto grindimis aplink stiebą įrengiamas sudėtingas mazgas, laikantis dalį malūno masės ir leidžiantis jam švytuoti ant stiebo į šalis. Malūno griaučiai galutinai sutvirtinami stačių lentų apkalu.
Malūnai su ratukais būna vidutiniškai 10 m aukščio ir, kaip ir stiebiniai, atgręžiami sparnais į vėją visu liemeniu. Malūnai su ratukais dažniausiai platesni, žemesni, kresnesni nei stiebiniai. Mat nelikus stiebo, sumažėja konstrukcijų. Malūno siluetas griežtesnis, nėra balkonėlių, laiptelių. Lentų apkalas paprastai dengia ratukus ir bėgį iki pat žemės. Jie gali būti daugiakampiai.
Bene labiausiai paplitę kepuriniai malūnai – į aštuoniakampę piramidę arba kūgį su horizontaliai nupjauta viršūne panašūs statiniai sudėtingos formos stogu – kepure, galinčia sukiotis aplink menamą vertikalią malūno ašį. Kepurė gręžiojama dviem būdais – grąžulu ar krumpline pavara. Malūnai tvirtos sąrangos, atsparūs aerodinaminėms apkrovoms. Jų liemens aukštis paprastai beveik lygus pagrindo pločiui. Jų aukštis be sparnų ir pagrindo – dažniausiai 15 m. Kepuriniai malūnai būna trijų, keturių, penkių aukštų. Aukštą sudaro ir pagrindas, ant kurio malūnas iškeliamas statant, jei aplink yra kliūčių, užstojančių vėją. Pagrindas ne tik paaukština malūną, bet ir sudaro erdvią patalpą sandėliui. Jame būna vienerios ar dvejos durys.
Tokie malūnai dažnai juosiami apėjimo tilteliais – galerijomis, vadinamomis apeigomis. Dėl jų kyla mažiau grėsmės, kad sparnas užkabins ir sužalos žmogų. Be to, tilteliu malūnininkui lengviau pasiekti sparnus, norint užtempti ar susukti burę. Malūnuose su tilteliu būdavo nuo žemės nepasiekiama stabdžio virvė, ir tai saugodavo nuo netikėto malūno sustabdymo ar paleidimo. Tiltelis ypač patogus žiemą – pustant ant jo mažiau susilaiko sniego, nereikia atkasinėti, lengviau prieiti prie grąžulo ar pasiekti virvę kepurei pasukti.
Architektūrinį malūnų vaizdą gyvina kepurės. Jos būna įvairios formos, bet dažniausiai daugiabriaunės – aštuoniakampės arba šešiakampės. Jų galima pamatyti ir pusrutulio su nupjautais priešpriešiniais šonais, ir šalmo formos. Tokios kepurės būdingos malūnams, gręžiamiems grąžulu. Malūnų su krumpline gręžimo pavara kepurės būna ilgesnės. Pailgintoji dalis būna keturkampė, prisišliejusi prie šešiakampės ar aštuoniakampės kepurės. Kepuriniai, kaip ir stiebiniai malūnai ir malūnai su ratukais, dažniausiai būna ketursparniai. Kad mažiau virpėtų, šių statinių sienos buvo apkalamos gulsčiomis lentomis eglute, stačiomis – kiek rečiau. Dažnai lentomis buvo dengiamas tik pirmas aukštas, o aukščiau ant grebėstų kalami gontai, skiedros arba lentelės.
Vėjagirnės bei turbinos buvo retai pasitaikantys malūnų tipai.
Sparnų sandara
Malūno puošmena ir energiją girnoms sukti teikiantis mechanizmas – sparnai. Kepurinių, stiebinių ir malūnų su ratukais sparnų sandara beveik vienoda – keturmenčiai, dažniausiai jų ilgis maždaug 9 m. Sparnai būdavo su posparniais – stačiakampio skerspjūvio, į abu galus laibėjančiomis sijomis. Prie posparnio tvirtinama po du sparnus. Sparną sudaro sija, lentinė mentė (vėjalentė) ir ardeliai (grotelės). Sparninė sija tvirtinama posparnio priekinėje dalyje. Ji būna su skylėmis ardelių tašeliams įverti. Skylės iškalamos su tam tikru pasvirimu sijos pirmame trečdalyje ir prie sparno pagrindo. Jei ardelių pasvirimo kampas netikęs, malūnas dirba prastai (jei per mažas – blogai suka sparnus, jei per didelis – bloškia burę). Ne kiekvienas malūnininkas mokėjo gerai išversti sparnus.
Kas antras tašelių ardelis pervertas pro sparninės sijos skylę, o likę – tik įkišti. Priekiniame sparno šone išilgai ant ilgųjų tašelių prikalama vėjalentė. Skylės ardelių tašeliams iškaltos skirtingu pasvirimo kampu. Kitame sparno šone iš tašelių sudaromi ardeliai. Ant viso ardelių ploto prireikus užtempiama burė. Nuo XX a. pradžios sparno darbiniam paviršiui keisti vietoj burės plito žaliuzės, kurių mentelių kampas buvo reguliuojamas nesustabdžius malūno. Kad malūnas gerai maltų, sparnai turi būti gerai išversti.
Statybinės medžiagos
Vėjo malūnai paprastai buvo statomi iš vietinių medžiagų. Jų sienos ir griaučiai – iš spygliuočių medienos. Stiebinio malūno stiebai ir sparniniai velenai gaminti iš storo jauno ąžuolo, mat seno medžio mediena tam per trapi. Malūno posparniai dažniausiai daryti iš ąžuolo, o jo pritrūkus tenkintasi ir eglės arba pušies sijomis. Pušies mediena buvo parenkama raudona, sakinga, kad ilgiau nesudiltų. Vietoj pjautinių sijų vartotos ir storos ąžuolinės kartys.
Malūnai buvo dengiami įvairia mediena: pušies, eglės lentomis, alksnio, drebulės skiedromis, eglės, pušies lentelėmis. Stogui ir sienoms kartais naudota skarda, labai retai dengta šiaudais.
Šiaip sparnų ardeliai gaminti iš sakingos medžiagos, kad ne taip greit pūtų. Yra sparnų ardelių, pagamintų iš jaunų eglaičių: apgenėtas medelis buvo įveriamas į sparne išgręžtas skyles. Jų plonėjančios viršūnėlės palengvindavo sparno masę.
Kitame rašinyje detaliau apžvelgsime Rokiškio krašto medinius vėjo bei vandens malūnus.
Bus daugiau
Lina DŪDAITĖ
