– Kas svarbiausia šių metų kultūriniame gyvenime Rokiškio krašte? Kokius įvykus, reiškinius ar žmones išskirtumėte?
– Panemunėlio bendruomenę ir jos susitelkimą kultūriniam veiksmui. Tą procesą, kurį aš mačiau prieš teikiant paraišką dėl mažosios Lietuvos kultūros sostinės, baimę, kaip pasiseks, ir tai, kaip ši kultūrinė bendruomenė susitelkė, buvo gražu žiūrėti. Visus mano lūkesčius viršijo būtent Panemunėlis.
– Kokius akcentus galėtumėte sudėlioti kitiems metams? Ką planuoja Jūsų skyrius?
– Kalbant apie planus, keli pagrindiniai akcentai tokie: norėčiau diskusijos su kultūros bendruomene apie tai, kaip mus visus labiau sutelkus, kad matytųsi, dalyvautų ne tik įstaigos, bet ir laisvi menininkai, pavieniai žmonės. Kad mes išlaikytume ryšį, kad kultūros laukas būtų sutelktas ir veiktų drauge. Aš tame matau ateitį. Tokią, kur du plius du yra ne keturi, o penki. Tai mačiau kelionėje JAV. Ten visur skambėjo žodis „tinklas“. Tai reiškia, kad jei neturėsi draugų, pažinčių, nieko įdomaus nepadarysi.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
Yra valdžioje ir šneka nesąmones. O ar ne valdžios dėka buvo namais apstatytas senasis dvaras (Krošinskių), ir sunaikintas paveldas. Ar ne valdžios dėka buvo atsisakyta spausdinti Rokiškio žurnale straipsnį apie kunigaikščius Krošinskius. Ar ne valdžios dėka statomas paminklas ne miesto įkūrėjams kun. Krošinskiams, o Tyzenhauzams ( pastarųjų dvarvietėje dar nėra nuosavų namų).
Rašyti, prisidengus šia garbinga pavarde, gali tik menkysta.