Šiandien Lietuvoje švenčiama Žolinė. Šią dieną svarbiausia apsilankyti Šv. Mišiose ir atsinešti įvairių žolynų, darželio gėlių, pirmųjų to meto derliaus gėrybių.
Žolinė – atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena, kai javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, privirta uogienių. Lietuvoje įvedus krikščionybę, 1950 m. šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena.
Apreiškimų knygoje pasakojama, kad Marijai mirus, apaštalai budėjo prie jos kapo. Naktį vienas apaštalų išvydo, kaip Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę ir patikrinę karstą, apaštalai Marijos kūno neberado. Vietoj jo karste buvo tik daugybė gėlių. Tuo pat metu danguje pasirodė saule apsisiautusi moteris, ant galvos užsidėjusi dvylikos žvaigždžių vainiką, o po jos kojomis buvo šviesus mėnulis. Būtent taip Apaštalas Jonas aprašo regėjimuose matytą moterį.
Kiekvienais metais bažnyčiose rengiami Žolinės atlaidai, kurių metu šventinamos gėlės, vaistingos laukų žolelės, javai ir daržovės. Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėleles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Ūkininkai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros.
Lietuviai šią dieną švęsdavo šeimoje: kartu eidavo į bažnyčią, o grįžę namo spėdavo orus – jei rugpjūčio 15-ąją sausa ir giedra, tai rugsėjis bus toks pat. Mišių metu pašventintų daržovių turėdavo valgyti visa šeima, su pašaru padalydavo ir gyvuliams. Žmonės tikėjo, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų, o kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas. Švęsti visada susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir mirusieji.
Merginos nusipindavo ir pašventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius. Sudžiovinti žolynai būdavo laikomi pirkioje už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą arbatą.
Šventės dieną būdavo rituališkai kepama duona: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo.
Miglė Katinauskienė
