Viliojo žinomi veidai
Į keturias diskusijas jaunimui (ir ne tik) aktualiais klausimais atvyko daugiau ar mažiau žinomi žmonės – dvi iš jų moderavo LRT radijo žurnalistas ir laidų vedėjas Edvardas Kubilius, dalyvavo aktorius, šokėjas, režisierius Gytis Ivanauskas, labiausiai išgarsėjęs kaip personažo Lolita Zero kūrėjas, socialiniuose tinkluose populiarus turinio kūrėjas Simas Anužis, žinomas kaip „Svarbeuse dariti“, profesionalus kikboksininkas Vitas Karosas, žinomas kaip „donthevito“, „Tik Tok“ žvaigždė Goda Kujavskytė, daugeliui žinoma kaip Goda Problema, bei vaikų literatūros žvaigždė Tomas Dirgėla. Ne už krosnies sėdėję ir kiti diskusijų moderatoriai bei dalyviai, turėję, ką pasakyti apie lyčių stereotipus, socialinius tinklus ir dėmesio vergus, požiūrį į jauną žmogų ir tai, ar iš Lietuvos bei Rokiškio išvykti visam, ar dar sugrįžti…
Atidžiai rinkosi
Prieš renginį kalbinta festivalio iniciatyvinės grupės narė Tautvilė Jasiulevičiūtė papasakojo, kad pirmiausia jie sugalvojo aktualias diskusijų temas, o po to rinkosi, kurie žmonės galėtų jas atspindėti. LRT žurnalistą E. Kubilių jaunimas nusprendė pakviesti po to, kai pamatė, kaip jis moderavo politinius debatus, vykusius Rokiškio kultūros centre. Kiekvienas šalyje žinomas dalyvis turi savo honorarus, todėl natūralu, kad jie renginyje dalyvavo ne už dyką. Būta ir tokių, kurie sutiko pabendrauti su Rokiškio jaunimu iš geros valios. Pasak Tautvilės, šiemet organizacinė grupė laisvesnė idėjomis, daug veiklų gimė iš noro atrasti šį tą naujo. Festivalio organizatoriai, kaip visada, buvo nusitaikę į 14–29 metų jaunimą, tačiau pripažino, jog bent dalis veiklų galėjo tikti įvairaus amžiaus žmonėms.
Veiklų ir reginių įvairovė
Pirmoji festivalio diena vyko birželio 10-ąją. Tinklinio varžybos, 3×3 krepšinio turnyras bei naktinis filmas „Gražus sūnus“, be abejo, sulaukė savo auditorijos ir dalyvių. Turbūt svarbiausia dalis – diskusijos, kurios vyko birželio 17-ąją. Kadangi „Rokiškis Youth Fest“ tapo įprasta vadinti jaunimo diskusijų festivaliu, didžiausią dėmesį skyrėme būtent joms. Kaip renginyje pasisakė rajono meras Ramūnas Godeliauskas, vienas festivalio tikslų – puoselėti diskusijų kultūrą. Pažymėta, kad kasmet festivalis paauga, tobulėja. Be keturių diskusijų aktualiomis temomis, festivalyje vyko jaunimo organizacijų mugė, galimybę pasivažinėti radijo bangomis valdomais automobilių modeliais sudarė „RC Rokiškis“, išskirtinius BMW automobilius pademonstravo Panevėžio BMW klubas, išjudino šėlti ir šokti muzikos grupė „Ritmas kitaip“ bei didžėjus „Seven Tension“. Diskusijų žiūrovus džiugino Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos šokių kolektyvas „Fiesta“, naujai susikūręs merginų kolektyvas bei Rokiškio kultūros centro pramoginių šokių kolektyvas „PaŠok“.
Netiesa, kad berniukai neverkia
Pirmoji diskusija – „Lyčių stereotipai“. Ją moderavo VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ vadovė Lina Januškevičiūtė. Dalyviai – Gytis Ivanauskas, psichologas ir projekto „Gentys“ bendrakūrėjas Antanas Grižas, Panevėžio bažnytinio teismo notarė Greta Pabilionienė, Rokiškio jaunimo organizacijų sąjungos alumnė Aurelija Rakauskaitė. Idėją surengti būtent tokią diskusiją įkvėpė festivalių organizatoriams skaityta paskaita, sukėlusi norą pasiginčyti. Populiariausias lyčių stereotipas: „Moters vieta virtuvėje, o vyro – statybose.“ Stereotipas – rėmas, į kurį įstatomi žmonės, kuriems nurodoma, kaip jie turi atrodyti ir elgtis. Ar verta to paisyti, savęs ir kitų klausė diskusijos dalyviai. Štai G. Ivanauskas paminėjo, kad stereotipai jam visada buvo tai, ką norėjosi laužyti, todėl ir gimė Lolita Zero. A. Grižas bandė paneigti stereotipus „vyrai niekada neverkia“, „moterys negali būti stiprios „vyriškose“ profesijose“, „vyrai turi uždirbti daugiau“. Vienas destruktyviausių stereotipų, pasak A. Grižo, – neva vyrai nėra jautrūs, emocionalūs. Antanas, klinikinis psichologas, sakė savo darbe susiduriantis su šio stereotipo žala. Jautrumas jam padeda dirbti šį darbą, suprasti kitus. Spjovęs į kitų įsivaizdavimus, Antanas pasirinko būti autentiškas. Teikdamas pagalbą vyrams, jis įsitikino, jog jie labai dažnai kenčia. Jis tai patvirtino ir savo pavyzdžiu – būdamas iš prigimties jautrus, ne visada jautėsi suprastas. Pasak G. Ivanausko, svarbiausia nedaryti žmonėms blogo, o tai, kas ką pagalvos, jam niekada nebuvę svarbu, todėl jis pasiryžęs drąsiai laužyti stereotipus. „Niekada nepasiduokite tiems, kurie bando jus užgniaužti“, – kreipėsi į žiūrovus personažo Lolita Zero autorius. Bažnytinio teismo notarė Greta kone vienintelė įžvelgė teigiamų lyčių stereotipų pusių. Pasak jos, yra tik dvi lytys – vyriška ir moteriška, o tai nustatė biologija, sudarydama galimybę chromosomoms XX arba XY nulemti lytį. Dar vienas klaidingas stereotipas – neva visi vyrai yra neatsakingi, kažkiek „blogi“. Antanui norėjosi sukurti šiam mitui atsvarą, todėl atsirado projektas „Gentys“. G. Ivanauskas pažymėjo, jog nėra vien moteriškų ar vien vyriškų jausmų. Visi jausmai yra būdingi abiem lytims. Vis tik ir bažnytinio teismo notarė Greta teigė susidūrusi su neigiamais lyčių stereotipais. Su tuo ji esą susidūrė tik tada, kai gimė sūnus. Ryškiausiai tai atsiskleidė, vaikščiojant su sūnumi po parduotuves, kai vyresnės moterys pribėgusios vaiką imdavo gėdinti: „Vyrai neverkia.“ Aurelija paminėjo, kad dirbdama žurnalistikos srityje, ji yra susidūrusi su valdiškų institucijų darbuotojų nenoru kalbėti apie lytiškumą. Kaip minėjo diskusijos moderatorius, kažkada jį šokiravo senjorės replika: „Jeigu sužinočiau, kad mano anūkas – gėjus, palinkėčiau jam numirt“… Paklaustas, kokią žinutę siunčia personažas Lolita Zero, G. Ivanauskas atsakė, jog tai yra žodžiai: „Ne viskas yra taip, kaip kai kas įsivaizduoja.“ Prie personažo dirbo ne tik pats G. Ivanauskas, bet ir kiti žmonės. Į socialinį projektą tai išsivystė ilgainiui.
Palinkėjo būti egoistais
Šios diskusijos apibendrinimai buvo įvairūs, tikriausiai daugeliui jaunuolių girdėti ir įsisąmoninti, galbūt tik vyresniajai kartai sunkiau priimtini. Gytis palinkėjo žmonėms būti egoistais gerąja prasme ir pirmiausia gyventi savo gyvenimą, pirmiau pasirūpinti savo gerove ir nedalinti patarimų neprašomiems. Greta pažymėjo, jog vyrai ir moterys negali būti lygūs, tačiau jie yra lygiaverčiai. Antanas pastebėjo, kad kuo žmogus lengviau sugeba pereiti nuo vieno vaidmens iki kito, tuo jis yra sveikesnis. Geriausia žmonėms prisimatuoti skirtingus socialinius vaidmenis, būdus nugalėti skausmingas emocijas, įsijausti į skirtingų žmonių pasaulius. Aurelija tarė: „Kai išmoksti pamilti save, išmoksti mylėti kitus.“
Dėmesio nori daugelis
Diskusija „Dėmesio vergai“ – daugiausia susijusi su socialiniais tinklais ir juose dalinamu „dėmesiu“, kuris pasireiškia patiktukais ir kitais ženklais. Šią diskusiją moderavo LRT radijo žurnalistas, laidų vedėjas ir VU Komunikacijos fakulteto dėstytojas E. Kubilius. Dalyviai: S. Anužis, kikboksininkas V. Karosas, teisininkas, žmogaus teisių aktyvistas Artūras Rudomanskis, šokio teatro „Aura“ šokėjas Marius Pinigis.
Klausta, kas juos verčia ieškoti dėmesio socialiniuose tinkluose, televizijoje ar kitur. Galbūt tai yra darbas ar visuomeninė veikla? Klausta, ar jie nuoširdžiai nori tai daryti. S. Anužis sakė, kad dėmesio siekimas yra jo kraujyje. Dėmesio jis visada norėjo ir nesunkiai išsireikalaudavo. Vis tik jis pripažino, jog sulaukti pakankamo dėmesio socialiniuose tinkluose, užsiauginti auditoriją nėra taip lengva. Paklaustas, ar nebus taip, kad ši socialinių tinklų žvaigždė kada nors užsimanys išvykti į atokų kaimą ir auginti alpakas, S. Anužis teigė, kad jeigu jis augins alpakas, tada ims kurti turinį internete apie alpakas ir be dėmesio neliks. M. Pinigis socialinę erdvę dažniausiai vartoja darbo tikslais, norėdamas sudominti žmones, paraginti juos būti kūrybingus. Vis tik jis sakė: „Būčiau melagis, jeigu sakyčiau, jog nenoriu dėmesio. Jeigu jo nenorėčiau, gal tada ir scenoje nebūčiau.“ Artūras sakė tikriausiai esantis vienintelis iš dalyvių, kuris mieliau būtų nematomas. Socialiniai tinklai jam reikalingi dėl to, kad praneštų žinią, iškomunikuotų, praneštų apie žmogaus teises, o asmeniškai pats, neturėdamas tam tikrų pareigų, jis sakė mieliau pasirinksiantis ramybėje „auginti alpakas“.
Socialinių tinklų pavojai
Diskutuojant pastebėtos socialinių tinklų tendencijos. Kad ir keista, tačiau, siekiant platesnės auditorijos, intelektualus turinys yra mažiau populiarus, todėl didesnis sekėjų ir tariamų „draugų“ ratas tikrai ne visada rodo kokybę. Klausta, ar įmanoma pragyventi be socialinių tinklų. Juk be jų iki šiol išsiverčia E. Mildažytė, pragyveno ir Z. Kelmickaitė. Pripažinta, kad tikrai dar nė vienas, neturintis socialinių tinklų paskyros, nenumirė. Iš tiesų daug žinomų žmonių jų neturi, o kai kas netgi grįžta prie senutėlių mygtukinių telefonų „Nokia 3310“. Vis tik reklama geriau suveikia socialiniuose tinkluose, o kai jų neturi, tenka pasitikėti kitais būdais. Suabejota, ar tie, kurie garsiai paskelbia, jog atsisako socialinių tinklų, nėra tie patys „dėmesio vergai“, siekiantys pripažinimo savitais būdais. Nuolatos stebint socialinius tinklus, nejučia žmonės darosi nuo jų priklausomi – stebima, kiek vienas ar kitas „postas“ sulaukė patiktukų, kiek peržiūrų, kartu su tuo ateina ir pavojai – nuovargis, patyčios, sukčiai. Tie, kuriems dėmesio labai norisi, bet nepasiseka gauti, gali įklimpti į depresiją, savęs nuvertinimą. Pastebėta, kad, norint bent kažko pasiekti socialiniuose tinkluose, reikia nebūti „kaip visi“, kurti išskirtinį turinį. Žinomais čia tampa mažuma. Bandydami nuo kitų kopijuoti, žmonės turi bent jau šiek tiek įdėti kažko savito, kitokių „prieskonių“.
Pagražintas gyvenimas
Kartais socialiniuose tinkluose kuriama kita tapatybė, pateikiama kažkas kitokio, nei esame iš tiesų, todėl žmonės, stebintys šiuos asmenis ar personažus, būna suklaidinami. Dažnas dalykas, kad socialiniuose tinkluose pateikiamos retušuotos, koreguotos nuotraukos, pagražinta realybė, dėl ko stebėtojai ima galvoti, kad jų pačių išvaizda ir gyvenimas yra nepilnaverčiai, menkesni nei turinio kūrėjų. Jiems reiktų pagalvoti ir apie tai, kad socialinių tinklų paskyros turinį dažnai valdo ne vienas žmogus ir informacija galimai pateikiama tendencingai, norint save parodyti tokį, kokiu norėtų būti. Daugeliu atveju bendravimas, įlindus į telefonus, daro žalą moksleiviams, dėl to mokykloms labai trūksta švietimo apie socialinius tinklus. Pastebėta, kad iš tiesų nelabai yra galinčių kvalifikuotai išaiškinti apie socialinių tinklų naudą ir problemas. Vis tik kiekvienas iš diskusijos dalyvių tapo žinomi būtent dėl viešumo. Tai, kad žmogus tampa viešas, jam gali sukelti asmeninio ir profesinio gyvenimo problemų. Tada jau turi save kontroliuoti daugelyje situacijų, galvoti, kaip bus sureaguota, jeigu kažkas nufilmuos bei nufotografuos, ir tai pateks į viešumą. Viešumas įpareigoja žmogų elgtis taip, kaip visuomenė iš jo tikisi.
Jaunystė – laikas nebijoti suklysti
Diskusija „Požiūris į jauną žmogų“ – gana plati. Ją moderavo tarptautinių santykių ir politikos magistrantė Urtė Petrulytė. Dalyviai: T. Dirgėla, jauniausia Vilniaus miesto tarybos narė Deimantė Rimkutė, LMS Utenos padalinio pirmininkas ir daugelio kitų titulų savininkas Minvydas Zaviša, jaunimo tyrėjų tinklo narė Justina Garbauskaitė-Jakimovska. Ištransliuotos žinutės, kad jaunystė – laikas, kai pradedi būti atsakingas ne tik už save, bet ir už kitus. Tai laikas, kada galima išbandyti naujus dalykus, nebijoti suklysti, rinktis, kas esi ir kuo nori būti, savęs auginimo metas. Dalis visuomenės jaunimą priima tokį, koks jis yra, ir nekelia lūkesčių, o kita dalis – priešingai, nori, kad viskas būtų taip, kaip jie nori. Dažniausiai šie vyresniosios kartos žmonės nesigaudo, kad laikai pasikeitė ir į gyvenimus atėjo išmaniosios technologijos bei kiti rūpesčiai. Pastebėta, kad jaunuoliai yra labai skirtingi ir dėl to apibendrinimai apie tai, koks dabar jaunimas „blogas“ arba „geras“, nėra teisingi. Klausta, ar iš tiesų jaunimas nebenori jungtis į organizacijas. Teiginiui iš dalies pritarta, bet nuspręsta, kad jaunimas ieško alternatyvų ir bando jungtis į kitokias grupes. Gebėjimą būti su kitais iš dalies atėmė kovidas, todėl tai tenka atkurti. Keltas klausimas, ar jaunimui vis dar aktualu skaityti Žemaitę? Mat moksleiviai dažnai nesupranta šios rašytojos kūrybos, nešiuolaikiškos kalbos ir mano, jog dabar nebeaktualu, kuo tada gyventa.
Išvykęs tampi tik svečias
Paskutinė diskusija „Išvažiuoti su visam ar dar sugrįžti“ privertė susimąstyti, ar išvykti gyventi ir mokytis bei dirbti į didmiesčius yra vienintelė išeitis, kokie didžiųjų miestų ir provincijos gyvenviečių privalumai bei trūkumai. Kiekvienas iš diskusijos dalyvių – „Tik Tok“ žvaigždė Goda, verslininkas, raido.lt įkūrėjas Tomas Zajančkauskas, dviejų įmonių vadovas Edvinas Vavilovas – kažkuriuo savo gyvenimo laikotarpiu gyveno svetur, o dabar yra sugrįžę į Rokiškio kraštą arba Lietuvą. Anksčiau kviestas Orijus Gasanovas dėl savo kelionių nespėjo sugrįžti į Lietuvą, o komunikacijos specialistės Ramunės Vilkoitytės automobilis pakeliui į festivalį sugedo… E. Vavilovas pasidalino patirtimi, jog į Lietuvą grįžo tada, kai suprato, jog svetur yra tik svečias. Kai nusibodo juo būti, nusprendė suskleisti sparnus Rokiškio rajone, su kuriuo anksčiau neturėjo nieko bendra. Rokiškio rajoną, vienkiemį Kriaunų seniūnijoje, jis pasirinko dėl to, kad čia ramu, daugiau natūralumo ir gamtos. Gimtasis Kaunas Edvinui netiko, kadangi jis ir šis miestas išvykimo laikotarpiu vystėsi priešingomis kryptimis. Su natūralumu susiję ir jo valdomi verslai – „Tsubasa bicycles“, gaminanti dviračių rėmus, ir architektūros biuras „Kirvarpa“, taip pat orientuoti į natūralumą. Be to, Edvinas Kriaunų krašte tapo ir savotišku lyderiu – ėmė vadovauti asociacijai „Sartai mano kraštas“, tačiau, kaip pats jos vadovas minėjo, dar nėra įsiliejęs į bendruomenės gyvenimą. Jo tikslas – įnešti ramybės šio krašto bendruomenėms.
Tomas paminėjo didžiausius mažo miesto trūkumus – visi vienas apie kitą žino, nieko neišeina paslėpti. Kita vertus, tai gali tapti ir privalumu – kai čia mažai norinčių kažką daryti žmonių, didesnės galimybės sulaukti savivaldybės ir kitų žmonių pagalbos. Didmiesčio trūkumai – greitas gyvenimo ritmas, nepatogus susisiekimas, nenuoširdus bendravimas. Vieningo atsakymo į klausimą, ar verta išvykti svetur ir ar verta po to sugrįžti, nerasta. Daugelis neatmetė galimybės po klajonių sugrįžti į kokį ramesnį kampelį, kaip Biržai ar Šilutė. Kadangi, bėgant gyvenimui, poreikiai kinta, tenka iš naujo rinktis erdvę, kurioje gera būti.
Po diskusijų scenoje prisėdo stand up‘eriai Nedas Zimantas, Kristoforas Vaidutis ir Justinas Visickas, kurie savaip interpretavo diskusijas.
