Nors ralis Rokiškyje baigėsi senokai, o ir aptarta veikiausiai viskas, viena frazė neišeina iš galvos. Dėl renginio anksčiau į Rokiškį atvykęs žiūrovas visose grupėse, vienijančiose ralio sirgalius, rašė, dalinosi ir raginosi žmones įsipilti kuro bet kur, tik ne čia, nes „pavyzdžiui, Utenoj litras benzo kainuoja 1,30 Eur, o Rokišky – 1,60 Eur“. Vieniems buvo keista, kaip gali pakelti kainas tinklinės degalinės būtent prieš renginius, į kuriuos suvažiuos daug žmonių. Atsirado rokiškėnų, bandančių paaiškinti, kad čia kainos visada tokios. Na gal bent dešra ir Rokišky, ir Utenoj kainuoja tiek pat.
Bet iš esmės šįkart ne apie tai – tai, kas priklauso ne nuo mūsų, neturėtų kelti galvos skausmo. Šįkart apie tai, kas priklauso nuo mūsų, ką mes kontroliuojame, bet kartais tai darome netinkamai.
Prieš kelias dienas teko stebėti labai keistą, nekasdienę situaciją. Rokiškio poliklinikoje dėl aukšto kraujospūdžio atsidūrė moteris. Atlikus tyrimus, jai buvo pranešta, kad teks vykti išsamesnių tyrimų į ligoninę Panevėžyje. Staiga moters akyse pasirodė ašaros, kilo isterija – į kitą miestą nevažiuosianti. Įpuolusi į šeimos gydytojos kabinetą, kuriame jau laukė medikų brigada iš Panevėžio, pacientė aiškino, kad pakaks tyrimų, darytų čia, Rokiškyje, kad išsamesnės apžiūros jai nereikia. Toliau pokalbis vyko už uždarų durų: ašaros, pasiteisinimai, norai-nenorai. (Ne, čia ne tas atvejis, kai negali važiuoti gydytis, nes namuose mažamečiai vaikai laukia).
Staiga į galvą šauna mintis, kad žmonės laukia vizitų pas medikus, laukia galimybės pasveikti ar bent nesijausti blogai. O kas tokiu atveju nutiktų, jei medikams neįkalbėjus moters važiuoti išsamesnių tyrimų jai dar labiau sušlubuotų sveikata? Ar medikai būtų kaltinami aplaidumu, neatsakingu požiūriu į darbą ir pacientą? Įkalbinėti pacientą rūpintis sveikata – papildomas darbas, kurio, atrodytų, nereikėtų gydytojams dirbti.
Ką jau kalbėti apie šalia sėdėjusius ir laukusius eilėje pacientus: vienas kitas dūstelėjimas, telefono traukinėjimas iš kišenės ir žvilgčiojimas į laikrodį, net pasipiktinimas, kad pagal registraciją turėjo patekti pas gydytoją prieš valandą, o va – kiek laukia. Vienas atėjo nedarbingumo užbaigti, kitas – prasitęsti vaistų, o laukti reikia taip ilgai. Galima suprasti ir pacientus: atėjo paskirtu laiku, o juk tam ir reikalinga išankstinė registracija, kad galėtum susiplanuoti laiką, atsiprašyti iš darbo ir pan., o planai ima ir pasikeičia.
Turbūt nei ašaroti nereikėtų, nei eilėse laukti, jeigu patys savo sveikata rūpintumės tinkamai ir gydytojams pasiūlius išsamiau išsitirti – pasinaudotume ta proga, nepraleistume galimybės, kai ją suteikia.
