Sprigės sėklos išspragsi
Labai sparčiai plinta bitinės sprigės. Tai vienmečiai, iš Himalajų kilę augalai, kurių sėklos „nušoka“ keletą metrų. Kai sėklų ankštelė subręsta, užtenka menkiausio prisilietimo ar vabzdžio nutūpimo, vėjo, kad ji sprogtų ir sėklos iššaudytų į šalis. Nuo to ir kilęs lietuviškas pavadinimas – sprigė. XIX a. ji pradėta auginti Britanijos botanikos soduose, iš jų paplito Europoje. Žiedai gana stambūs, rožiniai, alyviniai, balsvi. Jie turi daug liaukučių, kurios išskiria lipnų, saldaus kvapo vabzdžius viliojantį nektarą. Teigiama, kad iš žiedų galima gaminti uogienę, tačiau lapai pamaigius išskiria toksinus. Ji nereikli dirvai, užauga iki 3 metrų, todėl gretimus augalus užpavėsina, užkloja lapais ir šie nyksta. Sprigė auga pamiškėse, upelių pakrantėse, soduose. Jas reikia naikinti, kaip ir lubinus, skinti puokštėms be gailesčio. Tačiau efektyviausias būdas – rauti su šaknimis ar pjauti, kol neužsimezgusios jų sėklos, nes sėklos išlieka gyvybingos net kelerius metus. Didžiausią grėsmę šie augalai kelia vandens telkinių pakrančių buveinėms, mat sudaro tankius sąžalynus, visiškai nustelbdami vietinių rūšių augalus.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
