Ar tik ne žopoj esam?

Rudens pradžia primena žavingą vasarą. Termometro stulpelis rodo daugiau nei 20 laipsnių, pulkai baravykų ir raudonviršių lepina savo gerbėjus, vasarą neatostogavusieji kaitinasi saulutėje. Tik išdavikai vorai tempia siūlą nuo smilgos prie smilgos, nuo vienos obels iki kitos gaudydami žioplinėtojus, grybautojus, bulvių kasėjus, obelų purtytojus. Supirktuvės obuolius superka po 6 centus. Pardavęs 20 kg, parduotuvėje gausi litrą lieso pieno. Prieš keletą dešimtmečių tokiu girdydavo atjunkytus veršelius. Dar sėmenų nuoviro įpildavo. Jei liespienis netinka, pirk lieso jogurto. Su sėmenimis. Už daugiau kilogramų obuolių. Pirk ir brangios grietinės. Dėl antsvorio nesibaimink, nes kol tiek obuolių nuskinsi ir maišus sukilnosi, sudeginsi daug kolorijų.

Vorai primena – atėjo ruduo. Visuomeninis transliuotojas, vos anksti ryte sugiedojęs „Tautišką giesmę“, primena – vėlai rudenį, kai ūkininkai sugins į tvartus karves, paaiškės, kiek sumažėjo pieno ūkių dėl sausros ir netikusios žemės ūkio politikos.  Įvairiausių žiniasklaidos priemonių ir portalų antraštės skelbia: „Seimo komitetas Vyriausybei siūlo skirti papildomai lėšų pieno ūkiams“, „Žemės ūkio ministerija kviečia sunkumų dėl karo Ukrainoje patiriančius ūkius pasinaudoti lengvatinio finansavimo galimybe“ (tai apie Lietuvą), „Ūkininkų nuotaikos rūsčios – situaciją Lietuvos kaime vadina genocidu“, „Lietuvoje sparčiai nyksta kaimas ir smulkieji ūkiai – iš valdžios atstovų reikalaujama kardinalių strateginio plano pokyčių“, „Ūkininkams nerimą kelia žemės prekyba“, „Besitraukiantys ekologiniai ūkiai nori paskatinimo, ministras stebi mažėjantį vartojimą“. Aš irgi stebiu: bėgantį vandenį, kermošiaus šokėjus, pravažiuojantį traukinį… Vanduo nusruvena, šokėjai kojas kilnoja, kaip jiems liepta, traukinys nudunksi pagal grafiką, o man niekas nesikeičia, lieku nenusimaudžiusi, nepašokusi ir neišvažiavusi.

Norint kažką pakeisti, reikia veikti, o ne stebėti. Vartojimo įpročių staiga nepakeisi, bet žinant, kaip smarkiai ir prikišamai ūkininkams buvo įrodinėjama ekologinio ūkio nauda ir visokie jo pelningumai, paramos ir kitos it iš gausybės rago pasipilančios gėrybės, dabar keista klausytis statistikos – įvedus naują pasėlių deklaravimo tvarką, mažėja ekologinių ūkių. Keista. Juk žemės ūkis, anot visokių dujų matuotojų, yra „pats didžiausias visatos teršėjas“, ypač karvių pauodegys. Nuolat būdavo akcentuojama ekologija ir staiga – mažėja tokių ūkių! Vadinasi, BESTEBINT perlenkta reikalavimų lazda. Matyt, stebėtojas per uoliai vykdė Briuselio reikalavimus.

Bet „Lenkija neplanuoja atšaukti ukrainietiškų grūdų importo embargo“, „Iš Slovėnijos pieno ūkių sugrįžusius lietuvaičius nustebino ten išlaikyta šeimos ūkių dvasia“. Kodėl taip nemylim savų? Ironizuoju: o gal smulkių šeimos ūkių nebereikia, nes valdžia diskutuoja dėl ideologijos, kur šeimos samprata visai kitokia?

Toliau – amžina giesmė: „AKM grėsmingai plinta į šiaurę: pirmasis protrūkis Skandinavijoje“. Taip kelinti metai gąsdina Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT). Tas magiškas trumpinys AKM reiškia afrikinį kiaulių marą. Va šito brudo, broliuk, mes nebebijom! Tegu traukiasi į Skandinaviją! VMVT suvestinės rodo: Rokiškio rajone 2022 metais turėjome 7 tūkst. 462 kiaules (mūsų duomenimis, vien Žiobiškio kiaulių komplekse jų skaičius svyruoja nuo 6,5 iki 7 tūkst.). Va dėl to ir nebebijom, kad pavieniuose tvarteliuose kriuksių beveik nebeliko (vietnamietiškos nesiskaito). O kaimynai privalo bijoti: Panevėžio rajone pernai priskaičiuota beveik 46 tūkst., Biržų – 23, Pasvalio – 19, Kupiškio – beveik 12 tūkstančių kiaulių. Taip, tūkstančių, ne vienetų. Kas galit, išsiklausinėkit ir užsirašykit, kuo jos šeriamos, kad po 10 ar 20 metų panorėję auginti, neieškotumėt informacijos muziejuose.

Girdžiu, kaip oponentai ir tie, kurie rankų į žemę nekiša, jau burnoja ir muistosi – mums dzin, kokie čia paistalai, mes nieko neauginam. O kur, brangieji, suksite per televizijos reklamas ar perskaitę šitą tekstą? Prie mielo, balto, galbūt sidabro spalvos arba juodo šal-dy-tu-vo. Nebus ūkininkų, nebus maisto šaldytuve. Atsivešim? Bet ūkininkas ir Portugalijoj ūkininkas. Žemės ūkis baigia suverslėti.

Visgi užbaigti norisi optimistiškai, todėl pacituosiu vieną garsią verslininkę (rokiškietę): „Verslas panašus į zebrą: eina balta juosta, eina juoda juosta, tada visiška žopa (inteligentiškai – subinė, aut. past.), o tada viskas kartojasi.“ Kurioje vietoje esame?