Pasakojimą apie kelionę po Gruziją pratęsiu nuo Prometėjo olos – vienos įspūdingiausių Gruzijos vietų.
Ola ir akiniai nuo saulės
Prieš išvažiuodami Prometėjo olos link turėjome užkąsti, tad per „Whatsapp“ programėlę gidui siuntėme savo pageidavimus – pasirinkome ragauti tradicinių patiekalų: khinkali koldūnus, sūriu įdarytą keptą bandelę su kiaušiniu – khachapuri ir dviejų rūšių ojakhuri – mėsos troškinius su bulvėmis.
Bevažiuodami autobusu grožėjomės kalnuotomis vietovėmis, o aš svarsčiau, kas čia dedasi šaltuoju sezonu, kai pasninga. Ne vienam turėtų drebėti kinkos matant fone visišką prarają. Ilgai netrukę pasiekęme „Old Marani“ restoraną. Pietavome medžių soduose, gryname ore, pastate atviromis sienomis. Maistas buvo skanus, porcijos didelės, o aš įsimylėjau vietinį limonadą „Zedazeni“, kurio paragavome kelių rūšių. Pasirodo, jo galite įsigyti ir Lietuvoje, netgi Rokiškyje, viename iš prekybos tinklų.
Baigę puotauti patraukėme į Prometėjo olą, iki vietos buvo likę vos pora kilometrų. Prometėjo ola – didžiausia ola Gruzijoje, kuri 2011 metais atvėrė duris lankytojams. Turistai gali aplankyti tik apie vieną dešimtąją jos. Visgi ir tiek apžiūrėti reikia kiek daugiau nei valandos, nes lankomos vietos ilgis apie 1,4 km. Beje, pats pavadinimas – grynai komercinis, lengvai įsimenamas, sugalvotas pritraukti kuo daugiau žmonių. Už bilietą į olą sumokėjome apie 8 eurus ir, žinoma, negalėjome atsisakyti paplaukiojimo motorine valtimi – tai dar po 6 eurus.
Potyriai šioje oloje buvo dvejopi. Vos įėjus pasitiko didelė drėgmė ir didžiuliai akmens varvekliai. Kadangi esu didelis „Žiedų valdovo“ gerbėjas, pirmoji mintis buvo, kad tai puiki vieta goblinų miestui. Stalaktitai, stalagmitai, požeminė upė, kuri tęsiasi apie 400 metrų, apšvietimas pritaikytas kurti tam tikrai nuotaikai ir muzika. Ėjau, žavėjausi ir galvojau, kad nieko panašaus nesu matęs gyvenime. Tai vieta, išties būtina aplankyti, bet… be didelės vietnamiečių turistų grupės priešais akis. Daug rėkimo, kalbėjimo, pozavimo, grupė netgi turėjo asmeninį fotografą, kuris blykste „daužė“ visas olos sienas kas kelias sekundes fotografuodamas grupės merginas „Gucci“ rankinėmis ir saulės akiniais. Oloje. Po žeme. Akiniai nuo saulės ten, kur ir taip vietomis vos gali įžiūrėti. Smagu, kad bent jau jam buvo uždrausta naudoti blykstę, o mes atsilikome, kad nors kiek ramiau galėtume viską apžiūrėti. Tai buvo ir išsigelbėjimas, ir kančia vėliau, nes dauguma grupės rinkosi kelią atgal valtimi, o mes buvome pačiame gale, tad valties teko laukti gerą valandą, kad galėtume jau sutemus išlįsti iš olos upe. Visgi tikrai vertėjo, nes plaukti oloje upe po žeme – patirtis lyg iš filmo.
Tai buvo paskutinė mūsų pirmosios dienos stotelė, tad sėdome į autobusą ir pilni įspūdžių į Kutaisi grįžome apie 20 val. Užbėgę užkąsti grįžome į viešbutį ir kritome ilsėtis.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
