Jaunosios kartos lietuvių aktorė Monika Vaičiulytė tik paviršutinišku žvilgsniu trapi, o ilgiau kalbant – itin viduje susikaupusi. Jai siūlomi sudėtingi vaidmenys ir tipažai. Kultiniame Emilio Vėlyvio filme „Redirected/Už Lietuvą“, žiūrovų ir kritikų išliaupsintame Oskaro Koršunovo „Išvaryme“. Čia, įkūnijusi emigrantę Eglę, nominuota Auksiniam scenos kryžiui, o šį garbingiausią teatro apdovanojimą pasiėmė suvaidinusi Mariją Jono Vaitkaus spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“… Ketvirtadienį ją vėl matėme ir festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ scenoje, Nacionalinio dramos teatro premjeroje „Kankinys“, kur suvaidino mokytoją Eriką Rot. Aktorė yra sakiusi: „Labai branginu Rokiškio festivalį“. Su mūsų miestu ją sieja ne tik scena, bet ir avantiūristiški prisiminimai bei kūrybinė draugystė… Apie visa tai su Monika VAIČIULYTE kalbėjosi žurnalistė Reda MILAKNIENĖ.
– Prisiminkite savo pirmą atvažiavimą į Rokiškį, pirmą spektaklį čia. Koks Jums pasirodė mūsų miestas, žmonės – kas nustebino, kas patiko, kas – ne?
– Su Klaipėdos dramos teatru, kol jame dirbau, atvažiuodavau į Rokiškį ne kartą. Buvau čia su keliais spektakliais ir tiksliai neatsiminsiu kelis kartus. Įsiminė šiltas priėmimas, gera atmosfera, visad susidomėję žiūrovai, svetingi organizatoriai. Paskui persikėliau į Vilnių ir su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru šiemet čia lankiausi antrą kartą. Taip sutapo.
Man visada gera važiuoti į šį festivalį. Mažai Lietuvoj (o gal išvis nėra) tokių. Šitiek metų egzistuojančių, sukviečiančių teatrus iš visos Lietuvos. Manau, kad jūs – puikus pavyzdys, kas yra geros, ilgametės tradicijos.
– Esate gavusi „Vaidiname žemdirbiams“ festivalio prizą. Prisiminkite istoriją, kaip vykote jo atsiimti.
– Prieš keletą metų buvau apdovanota kaip Metų perspektyviausia aktorė už Marijos vaidmenį režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. Tikrai jaučiausi dėkinga ir pastebėta už įvertinimą. Pati istorija, kaip važiavau atsiimti premijos, išties pašėlusi.
Priešistorė tokia. Pirmą savo gyvenime apdovanojimą gavau Dalios Tamulevičiūtės vardo festivalyje Varėnoje. Kai buvo paskelbti laimėtojai, supratau, kad pasiimti prizo pati negalėsiu, nes tądien turėjau vaidinti. Pasidarė labai liūdna, kad pirmą kartą įvertino ir… negaliu nuvažiuoti. Tada sau mąsčiau: „Ką darysi, toks darbas.“ Bet daviau sau žodį: „Jei dar kada pastebės, tikrai važiuosiu.“ Po pusmečio kaip tik vyko Rokiškio festivalis. Kai, jam baigiantis, sulaukiau organizatorių skambučio, kad esu kviečiama į uždarymo ceremoniją, nustėrau: „Ką daryti? Teatras nerodo iniciatyvos nuvežti mane į Rokiškį, be to – repeticija, o kai ji baigsis, nespėsiu, nors ir labai lėksiu. Grįžau namo visaip save grauždama, bet atsiminiau ir sau duotą žodį – „jei tik galėsi“. Pažiūrėjusi į laikrodį supratau, jog pagal visus logiškus dėsnius – niekaip. Bet, jei išlėksiu tą pačią minutę, spėsiu. Veiksmas vyko žaibiškai. Įsimečiau tvarkingą aprangą ir pasileidau, nors iki Rokiškio iš Klaipėdos tikrai toli. Maža to, nežinojau kelio. Tiesiog ant lapelio susirašiau miestelių, kuriuos turiu pravažiuot, pavadinimus. Lėkiau siaubingai viršydama greitį, sugebėjau „pamesti“ kelią… Net dabar atsimenu, kaip baigėsi asfaltas ir prasidėjo žvyras. Tada apsisukau ir vėl lėkiau. Žodžiu, sustojau prie Rokiškio kultūros centro, automobilyje greitai persirengiau ir įbėgau salėn, kai jau skambėjo pirmieji uždarymo šventės akordai.
Nespėjau nė atsikvėpti, kai pakvietė į sceną. O aš pilna adrenalino… Dar ir dabar atsimenu, kaip dėkojau „už tai, kad mano sunkus vaidmuo pastebėtas“. Ne, svarbiausia buvo ne tas faktas, kad atvažiavau apdovanojimo. Esmė kita: gyvenime būna akimirkų, kai turi spontaniškai pasikliauti nuojauta, o ne logika.
– Papasakokite apie savo vaidmenį spektaklyje, kurį žiūrėjome Rokiškyje šiemet? Oskaro Koršunovo režisūra ir sudėtingas vaidmuo sunkioje pjesėje „apie dalykus, apie kuriuos žmonės tarp savęs neišsikalba, jiems dar nerasti žodžiai“?
– Aš įkūnijau mokytoją Eriką Rot. Pirmą kartą Vilniuje vaidinome kovo 6-ąją. Taigi atvežėme labai šviežią premjerą. Tik pasibaigęs kūrybinis procesas. Todėl man kol kas labai sunku kažką komentuoti. Tikiuosi, spektaklis žiūrovams sukėlė įvairių emocijų ir nuotaikų. Jis turėtų būti įdomus įvairaus amžiaus žmonėms, nes scenoje – mokinių, tėvų, mokytojų santykiai, skirtingų pasaulėžiūrų susidūrimai. Viskas prasideda tarsi lengvai ir net žaismingai, o palaipsniui esame įtraukiami į konfliktą, fanatizmą, susidorojimą su kitaip mąstančiu.
– Kas Jums labiausiai padeda įsijausti, būti tikrai kuriant sudėtingus, daugiaprasmius ir labai skirtingus vaidmenis? Juk esate jauna, daug ko, ką tenka vaidinti, nepatyrusi savo kailiu?
– Manau, aktorius neprivalo būti išgyvenęs konkrečios situacijos, panašių įvykių kaip personažas. Tačiau jausmų, išgyvenimų prasme – sąsajos būtinos. Tarkim, gali vaidinti emigrantą, pats juo nebuvęs, švaistytis scenoje ginklu, kriminalinio pasaulio nematęs. Bet jei nejutai skausmo, niekada neieškojai prasmės savy ir aplink, jei nebuvo tavo gyvenime išbandymų – nesuvaidinsi, nepajusi ir neperprasi personažo jausmų. Juk aktorius jį užpildo turiniu, kurį turi savyje kaip asmenybė.
– Ką svajojate suvaidinti? Pas kokį režisierių?
– Tikiu, kad savo svajonių atskleisti nereikėtų. Jei kada sukursiu tai, apie ką šiandien mąstau, ko noriu, tikrai pasakysiu, jog kadaise svajojau būtent apie tai. Ir dar. Tikiuosi, kad visada galėsiu atvykti į Rokiškį ir parodyti sau brangius vaidmenis Jums visiems.
– Koks Jūsų mylimiausias režisierius, aktorius pasaulyje? Kažkas, kuo žavitės, iš ko mokėtės, kieno filmų nepraleidžiate?
– Oi, pasaulio mastu sąrašas – beribis. Žaviuosi kaip dar vaikas vaidino Leonardas DiCaprio ir tuo, kokį kelią jis nuėjo iki šios dienos, esu neabejinga Nikolui Keidžui, ką jis bevaidintų. Nuostabūs darbai –talentingo pakvaišėlio, mano akimis, Vudžio Aleno. Ir, žinoma, daugybė kitų, kurių vaidmenys pritrenkia: Al Pačino, Robertas de Niro, Džekas Nicholsonas, Morganas Freemanas, Robinas Williamsas, Bradas Pittas.
– Kūrybinė draugystė Jus sieja su rokiškiete juvelyre Dalia Varnaite. Aplankote jos parodas Vilniuje, pozuojate fotografijoms su Dalios papuošalais. Kaip savo įtemptame kūrybos laike surandate jėgų ir laiko?
– Dalia ir fotografas Gediminas Gražys prieš porą metų sugalvojo parodą „Moterys JUVE…Lyrikoje“. Kadangi abu myli teatrą, nusprendė, jog pozuoti turi ne modeliai, o aktorės. Norėjo, kad jos išreikštų papuošalo spinduliuojamą nuotaiką, o gal savąja prieštarautų kūrinio skleidžiamai idėjai, kad atsineštų savo energiją, požiūrį, ekspresiją, emocijas.
Jie mane pasikvietė. Aš atėjau labai pavargusi, neturinti jokių jėgų. Bet buvau pažadėjusi, negalėjau atšaukti fotosesijos. Tikrai dėl to nesigailėjau, nes pajutau gerą energiją. Stilistė sukūrė man puikų rausvą drabužį. Įdomiausia, kad audinį tiesiai ant manęs užsiuvo ties pirštais. Taip lyg apribojo rankas. Vizažistė ir kirpėja sukūrė nuostabią šukuoseną ir grimą. O Dalia pasakė: „Tave matau su turkio spalvos papuošalais, nes esi labai ryški.“ Tuo tarpu Gediminas mokėjo įkvėpti drąsos prieš fotoaparatą. Štai taip vyko kelių valandų geranoriškas procesas, viską vainikavęs, mano supratimu, jausmingomis, ryškiomis nuotraukomis. Kai kuriose aš – su gundančiu šypsniu, kitur – su ašara akyse ar nebyliu riksmu. Mano fotografijose papuošalai buvo lyg grandinės, sukausčiusios rankas, lyg gražūs antrankiai, kurie puošia, įkalina ir suvaržo moterį. Tačiau šalia ir –kita pusė – tarsi visuomet lydintis noras išsiveržti.
– Dėkoju už pokalbį.
Reda Milaknienė
