Tęsiame žymaus kraštiečio Prano Žagario – gimtojo Jonavos kaimo metraštininko, apsakymų kūrėjo – kūrybinių darbų apžvalgą.
Apie arklą, tėvą ir amžinąjį variklį
Jonavos kaimo metraščio autorius Pranas Žagarys rašo, jog tarp baudžiavos reformų ir skirstymosi į vienkiemius Jonavos kaimas gyveno ramų gyvenimą. Medinius žemės dirbimo padargus palaipsniui keitė geležiniai. Seni žmonės priešinosi naujovėms, bet jaunesni jas įdiegė.
P. Žagarys aprašo, kaip jo tėvas vertino žemės padargų naujoves: „Negailėjo pagyrimų seniems įpročiams ir darbo įrankiams taip pat ir mano tėvelis. Arklas? Na, tai niekuo neblogesnis, kartais labiau tinkamas įnagis už plūgą. Pasakodavo apie mūsų kraštuose naudotą arklo (žagrės) konstrukciją. Tokio arklo nesulyginsi su Onuškio apylinkėse naudotu. Čionykščiu galima buvo ir dirvoną puikiausiai suarti. Čia reikia pastebėti, kad dobilienų tuomet nebuvo, dobilų dar niekas nesėjo. Pasodintoms bulvėms akėti daug geriau tinka medinė akėčia, mediniais kuolais. Drapanas? Durnių išmislas, kam jis reikalingas? Ir nepirko jo, nors beveik visi kaimynai turėjo.
Mano vaikystėje dar teko matyti kaimyną Trainį, pravardžiuojamą Samsonu, akėjantį medine akėčia. Medžio karnomis – žievėmis surišti horizontalūs pagaliai, tarp jų įmontuoti mediniai kuolai. Tai labiausiai senovės laikęsis žmogus, kurio ir gryčia buvo be kamino, dūminė. Gal tik 1937 ar 1938 m. sūnus Jonas išmūrijo kaminą. Jonavoje trūko prasilavinusių, šviesių žmonių. Bet pagal tuos laikus tai vienas toks šviesuolis, raštingas, mokąs rusų kalbą, žmogus buvo. Tai tas pats, ne kartą minėtas mano tėvas Viktoras Žagarys. Deja, jam viskas buvo gera, kas iš seno paveldėta, kas žinoma ir įprasta. Naujovėmis nesižavėjo. Kai kaimo sueigoje buvo balsuojamas kaimo skirstymo į vienkiemius klausimas, jis susilaikė…“
Jonavos kaimas, kaip ir kiti kaimai tais laikais, buvo aptvertas tvora. Prieš kaimą, kaip ir už jo, buvo vartai. Kiekvienas, važiuodamas keliu per kaimą, turėjo tuos vartus atkelti, o pravažiavęs vėl užkelti. „Štai atvažiuoja nuo Zablačiaus (Zablačiaus dvaro) ponas su karieta. Kartais su vežėju, o kartais, ypač iš jaunesnių, ir vienas. Privažiuoja vartus. Negi lips iš vežimo vartų kelti? Nesolidu. Bet kam trukdymasis ir gaišatis, o kam – laimė ir uždarbis. Tai – kaimo vaikams. Jie jau iš tolo pamatydavo artėjantį poną ir keliu bėgdavo prie vartų. Už vartų atkėlimą ir uždarymą ponas pabarstydavo saldainių ir kapeikų. Ponai ne visada pravažiuodavo pro Jonavos kaimą tolyn nesustodami. Buvo toks, kaimiečių požiūriu, trenktas poniokas, kuris atvažiuodavo pas ratelninką Žagarį su reikalais. Tas poniokas vis gamindavo kažkokias mašinas, iš kurių nebūdavo jokios naudos. Bet Žagariui, mano seneliui, iš to būdavo uždarbio. Poniokas užsakinėdavo įvairius medinius ratus, reikalingus jo gaminamoms mašinoms. Atvažiavęs pas Žagarį, atsisėsdavo ant stalo ir imdavo tartis su meistru, piešdavo, braižydavo reikalingus nutekinti ratus, įrenginius. Kodėl sėsdavo ant stalo? To nežinojo ir tuomet dar vaikas buvęs Viktoras Žagarys, mano tėvas. Gal poniokas galvojo, kad stalas švaresnis už suolą? Šeimininkai pono nedrįsdavo nuvaryti sėstis ten, kur pridera. Pagal tėvelio pasakojimus susidariau vaizdą, kad tas poniokas norėjo padaryti amžinąjį variklį „perpetuum mobile“. Taip ar kitaip buvo, dabar jau niekas nepasakys“, – rašo kraštietis.
Apie kaimo gyvenimą spaudos
draudimo laikotarpiu
P. Žagarys aprašo Jonavos kaimo gyvenimą spaudos draudimo laikotarpiu: „To draudimo jonaviečiai nelabai jautė. Nes mokančių skaityti buvo nedaug. Bet ir tiems, mokantiems, tai nebuvo pirmaeilis užsiėmimas. Net ir vėliau, nepriklausomybės metais, Antrojo pasaulinio karo ir okupacijos metu skaitymas buvo laikomas laiko gaišimu. Kaip ir lošimas kortomis. Kaimietis visą laiką turi pašvęsti darbui, o dirbti reikia nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Bet koks dykinėjimas, taip pat ir skaitymas, buvo laikomi nuodėme. Kad išsilavinimo pagrindas – skaitymas – galėtų duoti kokią nors naudą, tuomet niekas net nesapnavo. Niekas neturėjo supratimo apie darbo našumą. Vis dėlto buvo ir tokios literatūros, kuri ne tik nevedė į nuodėmes, o traukė iš jų. Tai – maldaknygės. Visuotinai buvo pripažinta ir kalendorių nauda. Daugiausiai tokia literatūra Jonavos kaime ir plito. Kas mokėjo naudotis, lietuviškas maldaknyges turėjo, pasitaikydavo ir kitos literatūros. Kad kas būtų dėl jos nukentėjęs, suimtas, įkalintas, tokių atvejų nebuvo girdėti.“
P. Žagarys rašo, kad į Jonavos kaimą užklysdavo periodinių leidinių ir brošiūrų, kuriose buvo koneveikiama rusų valdžia: „Žagarys (autoriaus tėvas) tokiais leidiniais piktindavosi ir lietuviams pavyzdžiu statė latvius. Kaip rusus erzinančios spaudos pavyzdį Žagarys citavo pajuokiantį eilėraštį – talatušką:
Aš burliokas iš Maskvos,
Varpininkas cerkvės tos,
Glin – da – lin – do,
Glin – da – lin – do,
Vis tolyn, tolyn, tolyn…
Kai kur Žagarys klydo. Antirusiški rašiniai, caro ir pravoslavijos pajuokimas nelegalioje spaudoje ne trukdė spaudą atgauti, o padėjo. Nes valstybės viduje leidžiamą spaudą galima kontroliuoti, o iš užsienio kontrabanda gabenama spauda nepripažįsta jokios disciplinos.“
Kaimas ruošėsi gintis nuo „juodašimčių“
Jonavos kaimo neaplenkė 1905 m. revoliucija, tiksliau, jos atgarsiai. P. Žagarys rašo: „Vaikystėje ne kartą yra tekę girdėti tėvo pasakojimus apie „juodašimčius“. Tie pasakojimai buvo konkretūs, su vardais ir pavardėmis. Iš anykštietės rašytojos Bronės Buivydaitės memuarų žinau, kad jos tėviškėje „juodašimčiai“ siautėjo 1905 m. Iš to sprendžiu, kad ir Jonavos kaimiečius „juodašimčiai“ gąsdino 1905 metais. Mano tėvo pasakojimų esmė buvo tokia: keletas Jonavos vyrų sužinojo, kad artinasi „juodašimčiai“. Ir kad jie elgiasi siaubingai. Vyrus muša, pjauna, karia, moteris gvoltavoja. Suaugusius ant kuolų sodina, vaikus ima už kojų ir galveles trenkdami į sieną užmuša. Tie patys, kurie viską sužinojo, padėjo organizuoti pasipriešinimą. Ėjo per gryčias ir ragino eiti „juodašimčių“ mušti. Geruoju kalbėdami ir grasindami suorganizavo vyrų būrį. Tas būrys ėmė rūpintis kaimo saugumu ir gynyba. Apsiginklavo įvairiai. Kas turėjo, pasiėmė ilgą peilį – durklą, kuriuo kiaules pjaudavo. Kas iš dalgės pasigamino ginklą. Kiti pasiėmė šakes, kirvius, pagalius, kūles. Pasiruošę gynybai vyrai saugojo iš abiejų galų kaimo esančius vartus. Kiti ėjo žvalgybą ir žiūrėjo, kad „juodašimčiai“ neįsiveržtų iš laukų. Pastebėję ką nors įtartino, turėjo duoti signalą daužydami geležį – skambalą. Net gaila, taip viskas buvo gerai paruošta, o tie „juodašimčiai“ taip ir nepasirodė. Būtų neišnešę sveiko kailio!
Aš pasakoju tai, ką iš tėvo girdėjęs. Iš kitos pusės, tai įdomu, kad tie „juodašimčiai“, matyti, buvo labai plačiai užsimoję, jie nukeliavo vos ne per pusę Lietuvos. Yra tekę skaityti, kad ir Dusetų apylinkėse jie siautėjo.“
Vienos šeimos istorija
P. Žagario Jonavos kaimo istorijos neatsiejama dalis – čia gyvenusios Žagarių šeimos istorija. Šios pavardės palikuonis iš prosenelių, senelių ir tėvo bei vietinių žmonių pasakojimų išsamiai aprašė ne tik Jonavos kaimą, bet ir Žagarių atsiradimą, jų pažiūras, šeimynas, buitį ir likimus.
„19 a. pradžioje į Čedasų dvarui priklausantį Grūbų kaimą atsikėlė liuteronų tikėjimo jaunavedžiai latviai iš Kurliandijos. Vyro pavardė buvo Žagars, tokia pavardė Latvijoje buvo populiari. Neaišku, kodėl lietuviai tuos Žagars pavadino Žagariais, o ne Žagarais. Jaunieji Žagariai atsikėlė nuo Dauguvos krantų iš Jėkabpilio apylinkių. Kokios buvo to atsikėlimo priežastys, žinių nėra. Galima spėti buvus tokią situaciją: latviai ūkininkai, priešingai negu lietuviai, savo ūkių neskaldydavo, nedalindavo sūnums.
Vyriausiam tekdavo ūkis, o kiti, gavę kompensacijas, turėdavo išsikelti. Gal koks jaunesnysis Žagarų sūnus ir atsikėlė į Lietuvą. Grūbų kaime jie rado pastatytas ar patys statėsi trobas. Gimdė vaikus, kurių buvo penketas: trys sūnūs ir dvi dukterys. Viena, likusi sena pana, vardu Darata, nugyveno amžių netolimame nuo Grūbų Trumpikio kaime. Antroji ištekėjo į Biržų kraštą, tikriausiai už kokio „bumbyzo“. Apie katalikų tikybą ji nenorėjo girdėti. Kai viena pažįstama kalbinusi ją persikrikštyti katalike, ji atsakiusi: kai tu būsi kalė, tada aš būsiu katalikė.
Sūnus Jonas piemenavo Pavyžonių kaime. Šeimininkas prikalbino Jonuką pasikrikštyti kataliku. Kurį laiką vaikas tą krikštą nuo tėvų slėpė. Kiti du broliai išėjo užkuriomis. Prancisius – į netolimą Indriūnų kaimą Panemunio parapijoje. Jis vyriškos lyties palikuonių nepaliko. Buvo dvi dukterys, kurių viena mirė jauna, antroji apie 1970 m. mirė Rygoje. Kitas Žagarių sūnus Adomas išėjo užkuriom į Pasvalio kraštą. Jo vaikų, pavarde Žagaris, ten buvo dvi šeimos. Viena jų bolševikų ištremta į Sibirą. Kitos šeimos dvi dukterys gyvos, viena gyvena Kaune. Girdėta, kad Adomas Pasvalio krašte liko liuteronas“, – rašo kraštietis.
Išvarė „nuo ūkio“
Jonavos kaimo ir savo giminės metraštininkas P. Žagarys rašo, jog Žagarių giminės pradininkas Grūbų kaime buvo girtuoklis: „Jo vaikaitis Viktoras , mano tėvas, keldamas trobesius iš kaimo į vienkiemį, paėmė senosios gryčios duris. Jas įstatė įėjimui iš priemenės į virtuvę. Tai tose duryse rankenos (klingės) srityje buvo įdėtas medžio lentos lopinys. Gražiai įleistas, mat visa giminė, pradedant tėtės seneliu latviu, buvo medžio meistrai. O aplink tą lopinį durų lentos apdaužytos duobutėmis. Tai buvo kirvio penties paliktos žymės. Girto prosenelio darbas. Smarkaus būta senio.
Ar dėl gėrimo, ar kitų priežasčių Žagarys neįtiko ponui. Tą suuodė Čedasų gyventojas Mikšys. Ėmė prašyti poną: duokit man, Jūsų Mylysta, Žagario ūkį. Bet ponas dvejojo. Kartą prosenelis Žagarys nuvažiavo į turgų Pandėlin. Kartu buvo ir paauglys sūnus Prancisius. Po turgaus prosenelis nuėjo į karčemą pasivaišinti. Prie vežimo arkliams saugoti paliko sūnų Prancisių. Vaišės užsitęsė. Prancisiui nusibodo, jis sušalo. Tėvui nieko nepasakęs, jis pėsčias parėjo namo. O prosenelis, išėjęs iš karčemos, arklių neberado. Buvo pavogti su visu vežimu. Ponui trūko kantrybė. Arkliai – ūkio pagrindas, koks tu gaspadorius be arklių? Kaip baudžiavą ponui atliksi? Išvarė prosenelį iš ūkio taip, kaip stovi, turto šeima pasiėmė tiek, kiek galėjo panešti. Ūkį užvaldė Mikšys, kurio palikuonys dar gyveno ten ir apie 1975 metus.
Matyt, prosenelį ponas priėmė tarnauti Čedasų dvare už kumetį. Tėvas perpasakodavo senelio pasakojimus apie Čedasų dvarą. Ten tarp dvaro sodybos ir ežero buvo kažkokių mūrų liekanos. Kartą dvaro darbininkai aptikę po žeme išmūrytą kažkokį urvą. Knygoje „Rokiškis“ aprašoma Čedasų tvirtovė. Prosenelio minimos liekanos tikriausiai buvo tos tvirtovės, ir tas urvas buvo vienas iš tvirtovės įrenginių. Vėliau prosenelis gyveno Taručių šile esančiame Virbalų vienkiemyje. Kokiomis teisėmis, neaišku, tikriausiai kumečiavo. Pagaliau ten sulaukė baudžiavos panaikinimo ir gavo žemės Jonavos palivarke.“
Amerikon…
„Sūnų Joną, mano senelį, prosenelis išsiuntė mokytis ratelininko amato. Jonas išsimokė, įgijo daug įrankių, prietaisų, pasidarė tekinimo stakles. Dirbo naujus verpimo ratelius ir taisė senus savo namuose Jonavos kaime. Jis vedė Vilkolių kaimo grytelninko dukterį Elžbietą Gavėnaitę. Gavėnų giminė Vilkoliuose išnyko. Jonas susilaukė penkių vaikų: Viktoro (mano tėvo), Vlado, Teklės, Stefanijos ir Seliomėjos. Teklė išvyko į JAV ir ten ištekėjo už pandėliečio Latvėno. Paskui Teklę išvyko ir Vladas, nenorėjęs tarnauti caro kariuomenėje. Amerikoje jį paėmė į kariuomenę. Buvo atvežtas į Europą. Ar teko kariauti, neaišku. Už tarnybą jis gavo JAV pilietybę, dirbo metalo fabrike, vaikų nepaliko. Seliomėja per 1914 m. karą gyveno Rygoje. Per karą buvo pasitraukusi į Rusiją. Grįžusi į Lietuvą apsigyveno Kaune ir ten, būdama sena pana, apie 1970 m. mirė.
Tik Viktoras su Stefanija liko Jonavos kaime. Stefanija buvo nesveika, su kuprele, liko sena pana, gyveno pas brolį“.
„Pasogos“ pinigai – bažnyčiai
„Žagariai dėl savo latviškos kilmės stengėsi iškilti aukščiau už kitus jonaviečius „leišius“. Tą liudijo Jono Žagario išsiuntimas mokytis ratelininko amato. Jonas Žagarys savo vyriausiąjį sūnų leido į artimiausią pradinę rusišką mokyklą Panemunyje. Vaikai rusiškai nemokėjo, o lietuviškai kalbėti mokykloje buvo draudžiama. Kas prasitardavo lietuviškai, tam ant kaklo užkabindavo gėdos lentelę. Viktoras buvo labai gabus mokinys. Puikiais pažymiais baigė mokyklą, gerai išmoko rusų kalbą. Tuomet jis buvo vienintelis kaime baigęs tikrą mokyklą, ne pas daraktorių.
Po tėvo Jono mirties Viktoras liko namų šeimininku. Nors dar paauglys, bet sugebėjo ir ūkio darbus nudirbti, ir žiemomis ratelius remontuoti. Gal dėl sunkaus darbo paauglystėje jis liko mažo ūgio.
Prieš karą Viktoras buvo vedęs to paties kaimo Seliomėją Vaškevičiūtę, kuri netrukus po vedybų numirė. Gal tai buvo gimdymo karštinė, lyg girdėta tokia neganda. Vaikų nepaliko. Pagal tuomečius papročius žentas turėjo grąžinti uošviams pasogą. Uošvė, senoji Vaškevičienė, pasogos pinigus liepė nunešti ir paaukoti statomai Čedasų bažnyčiai. Kiek prisimenu, tai buvo šimtas caro rublių“, – rašo P. Žagarys.
Pasakojimų daug, bet giminės medžiui – per maža
Jonavos kaimo ir Žagarių giminės istoriją surinkęs ir surašęs P. Žagarys apgailestauja, kad nepavyko rasti pakankamai duomenų išsamiai senosios Žagarių istorijos chronologijai, pagal kurią būtų galima sukurti genealoginį medį. „Bandžiau surinkti tėvo giminės liniją, bet nepavyko. O motinos giminės genealoginį medį jau baigiu“, – metraštininkas džiaugėsi geru rezultatu, pareikalavusiu daug laiko ir pastangų.
Širvinskų linija
Jonavos Žagariai, Viktoro vaikai, iš motinos pusės yra Širvinskų palikuonys. P. Žagario ir jo brolių bei seserų proprosenolis buvo atsikėlęs ar pabėgęs iš Vilniaus krašto. Giminės metraštininko P. Žagario spėjimu, tai galėjo būti susiję su Napoleono karu ar 1831 m. sukilimu: „Protėvis Širvinskas gyveno Čedasų bažnytkaimyje, vėliau greičiausiai jau ponas Komaras leido Širvinskui įsikurti viensėdyje. Vėliau tas viensėdis buvo pavadintas Patilčiais, nes buvo prie kelio ir tilto per Vyžuoną. Iš pradžių žemė iš po miško buvusi derlinga. Protėvis Širvinskas buvo turtingas. Jo statytas klojimas tebestovi iki mūsų laikų. Akmenų mūro stulpai, tarpai tarp jų užpildyti rąstais. Laikui bėgant žemė nusialino, liko tik geltonas smėlis. Derliai būdavo prasti, palikuonys vertėsi sunkiai. Mano prosenelio vardas Petras, jo brolio vardo nežinau. Jo palikuonys dar gyveno Patilčiuose iki kolchozų, kaip ir Petro ainiai Jonikas, Viktusis. Bet dauguma Širvinskų giminės jau seniai išsibarstę po pasaulį: Ameriką, Rygą, Kauną, Vilnių ir Jonavos miestą.
Juozas, Petro sūnus ir mano senelis, gimė 1864 m. Kadangi buvo aukšto ūgio, gražus, buvo paskirtas į caro gvardiją. Prastos išvaizdos, mažaūgiai ten nepakliūdavo. Vieną kartą caras apžiūrėjęs savo karius. Sustojęs prie Širvinsko ir klausiąs:
– S kakoj guberniji?
– Moj rodnoj kraj – Kovenska gubernija, – atsakė senelis.
–Tak značit, poliak, – pasakė caras.
Išeidamas į kariuomenę Juozas paliko sužadėtinę. Bene Bryzgių kaime ji gyveno. Kariuomenėje tada reikėdavo tarnauti 5 metus. Kodėl su sužadėtine nesusirašinėjo, neaišku. Rašė senelis lietuviškai gana sunkiai. Klausimas, ar ta sužadėtinė būtų laišką perskaičiuosi, ar ji mokėjo skaityti?“
Nei tarnybos, nei meilės….
„Kai senelis Juozas Sankt Peterburge buvo bebaigiąs karinę tarnybą, jam pasiūlė valdišką tarnybą. Valstybės apmokamų žmonių tuomet buvo nedaug, ne taip, kaip dabar. Bet tarnautojai buvo gerai apmokami. Kas iš valdžios gavo algą, buvo ponas, ne kitaip! Pagunda buvo didelė pasilikti. Bet juk Lietuvoje laukia sužadėtinė… Veržėsi pas ją. Deja… Senelis ją rado jau ištekėjusią. Labai susigraužė. Ir ten, Sankt Peterburge, progą pražiopsojo, ir čia laimės neberado. Nors geros išvaizdos, senelis nebuvo šaunus kavalierius. Kai būsimai žmonai, mano senelei, parodė jį ir pasakė, kad štai tau kavalierius, ta atrėžė: „Koks čia kavalierius! Pažiūrėk, kaip jis sėdi ratuose – kreivas, sudribęs kaip maišas. Ištižėlis.“ Bet senelė Elžbieta Stankevičiūtė, matyt, geresnio nesusirado ir ištekėjo už to „ištižėlio“.
Per liežuvį neteko mokyklos
„Senelis Juozas buvo mokslo žmogus. Švietėsi pats ir švietė kitus. Vienintelis iš plačios apylinkės prenumeruodavo laikraščius ir juos skaitydavo. Mokė vaikus skaitymo, rašymo, buvo daraktorius. Kaipo raštingas ir mokėjęs rusų kalbą kurį laiką valsčiuje ėjo teisėjo pareigas, buvo Čedasų valsčiaus tarybos narys. Mano senelis buvo ne koks ten Lietuvos žmogus, bet tikras lietuvis, arba kalbant bolševikiškai – tikras buržuazinis nacionalistas. Ar žinote, kodėl Čedasuose, skirtingai nuo Onuškio, Suvainiškio, Pandėlio, nėra gražaus degtų molio plytų mokyklos pastato? Tai jo, mano senelio, nuopelnas.
Istorija tokia. Nežinau, kada, tikriausiai po spaudos atgavimo, rusų valdžia pasiūlė pastatyti Čedasuose tokią mokyklą, kaip anksčiau minėtos. Užklausė valsčiaus valdžios, ar jos reikia. Juozo Širvinsko nuomonė buvo ta, kad mokyklos reikia, bet joje vaikai turi būti mokomi lietuviškai. Kiti tarybos nariai Juozui pritarė. Baigėsi tuo, kad mokyklos Čedasuose rusai nepastatė. To betrūko, kad valdžios pinigais statytoje mokykloje būtų mokoma vietos tarme! Kad senelis buvo nacionalistas, tai gerai, bet kad Čedasai liko be mokyklos, tai nelabai gerai. Senelis Širvinskas buvo lyg tų laikų kaimo mokslininkas. Bet nebuvo labai uolus ir darbštus ūkyje. Yra girdėta, jog kai kas jį vadino tinginiu. Mirė senelis 1935 m.
Knygoje „Žiobiškis“ rašoma apie archeologų draugijos valsčiams išsiuntinėtą anketą. Citata: „Labai išsamiai anketą užpildė Čedasų valsčiaus viršaitis Rudokas ir raštininkas, kurio parašas neįskaitomas.“ Įtariu, kad prie archeologams rūpimų žinių rinkimo ir anketos pildymo galėjo aktyviai prisidėti mano senelis J. Širvinskas. Jo bibliotekoje buvo ranka rašytas pasakojimas apie karą (su švedais), apie įtvirtinimus ir jų išgriovimą. Pasakojimas užrašytas kupiškėnų tarme, kuria kalbėjo čedasiškiai. Seneliui Širvinskui buvo svarbu tautos rūpesčiai. Jis dar norėjo pagyventi, kad sužinotų, ar lietuviams pavyks atsiimti Vilnių“, – rašo kraštietis.
Prosenelio genai
P. Žagario prosenelis iš motinos pusės Petras Stankevičius gyveno Onuškio parapijoje, Jutkių kaime. Mirė sulaukęs 104 metų. „Pagal išlikusius pasakojimus, prosenelio būta neeilinio išdaigininko. Kaime tokius vadino šalbieriais. Onuškio dvare tarnautojais dirbo Žėgliūnų šeima. Turėjo tris žinomas dukteris ir sūnų. Viena Žėgliūnaitė draugavo su kito pono, ne Onuškio dvaro, pavaldiniu. Prašė pono leidimo ištekėti. Ta mergina buvo neeilinė: labai graži, energinga, protinga, darbšti. Žodžiu, tikusi prie pečiaus ir prie svečio. Atiduoti kitam ponui tokią merginą? Na, jau to nebus. Ir neleido tekėti už to išrinktojo. Onuškio ponas susirūpino: kad tokie dalykai nesikartotų, reikia ją išleisti už vyro. Tinkamesnio tuo metu nesuradęs, ponas nutarė atiduoti ją į žmonas seniui Petrui Stankevičiui į Jutkių kaimą. Jis buvo gerokai vyresnis už Žėgliūnaitę. Dauguma P. Stankevičiaus gausių palikuonių paveldėjo savo protėvio būdą: linkę į vėjavaikiškumą, energingi, darbštūs, gerai valdantys liežuvį, gudrūs“, – rašo P. Žagarys.
Apsakymuose – tikri įvykiai ir veikėjai
Jonavos kaimo metraštininkas, mokslų daktaras P. Žagarys, išsamiai aprašęs daugybę gimtojo kaimo procesų, žmonių charakterių, šeimyninių santykių ir kitų kasdienybės detalių, dalį buvusių įvykių „suguldė“ į apsakymus.
„Po kiekviena savo istorija aš nebijau pasirašyti, nes rašiau tiesą ir gerai ją atsimenu“, – sakė P. Žagarys ir pridūrė, kad rašyti apsakymus jam buvę nesunku, nes nieko nereikėjo sugalvoti: viskas, kas aprašyta, vyko iš tikrųjų, tikri ir apsakymų veikėjai. Būtent dėl šios aplinkybės vieno apsakymo, pavadinto „Nomenklatūrinis darbuotojas“, autorius negalėjo dėti į leidybai ruošiamą apsakymų knygą. Tame kūrinėlyje aprašytas sovietmečio fabriko direktorius, jo santykiai su pavaldiniais ir eiliniais darbuotojais, primenantys baudžiavą. Apsakyme daug detalių ir apie jo dvi moteris bei miestelio žmonių svarstymai bei patarimai, kaip direktoriui reikėtų pasielgti. „Jeigu tas apsakymas būtų knygoje išspausdintas, daugybė žmonių save ir kitus atpažintų. Nenoriu nieko skaudinti, nes tai – jau seniai praėję laikai“, – sakė būsimos knygos autorius apie sprendimą neviešinti apsakymo, sukurto pagal tikrus faktus ir detales.
Greitai pasirodysiančioje P. Žagario apsakymų knygoje bus 20 kūrinių. Visi jie – iš prisiminimų apie Jonavos ir aplinkinių kaimų gyvenimo, visų jų herojai – paprasti kaimiečiai ir jų šeimos, kadaise kūrę sodybas, auginę vaikus, mylėję, pykęsi, dirbę žemę, augę ir mirę. „Dabar jau neberašau, nes seniai Jonavos kaime nebegyvenu. Dabar tik tobulinu, ką esu parašęs“, – sakė mūsų krašto metraštininkas P. Žagarys.
Iš apsakymų…
Mikašiukas sugrįžo
Vieną rytą Jonavos kaimą apskriejo žinia: jau grįžo iš Amerikos Mikašiukas. Matė kažkas einantį per kiemą. Šlubas, vieną koją velka. Štai tau, išvažiavo laimės ieškoti, o grįžo ubagas. Vėliau paaiškėjo, kad tas ubagas grįžo nebiednas. Apie tokius kantičkoje buvo giesmės žodžiai:
Buvo žmogus bagotas
Auksuotas, sidabruotas.
Parsivežė dolerių. Kiek – neaišku. Bet kas matė jį visoje didybėje, pasakojo: kostiumas pirktinės medžiagos, su kamzelka. Per visą pilvą laikrodžio grandinėlė, kamzelkos kišenėlėje laikrodis. Ir grandinėlė, ir laikrodis – auksiniai. Auksiniai žiedai ant rankų. Auliniai batai nauji, paskutinės mados. Batsiuvio taip surangytais aulais, kad atrodo kaip armonikos dumplės.
Kavalierius buvo su fanaberija. Vietinės pažįstamos nuotakos, nors ir į šlubą, žiūrėjo palankiai. Bet jaunasis Mikašis į kaimynes desincininkų dukras nesidairė. Parsivežė iš Jonikūnų kaimo ūkininko dukterį. Šiaip Mikašio žmona neišsiskyrė iš kaimo moterų. Bet buvo garsi tuo, kad mokėjo saujomis gaudyti skrendančias muses ir tokiu būdu gynė savo gryčią nuo jų. Jei kuri jonavietė negalėjo apsiginti nuo musių, juokais sakydavo – jau reikės Janevičienę prašyti, kad išgaudytų. Juokas juokais, bet tai ne taip paprasta, kaip galima pagalvoti. Savotiškas talentas…
Turbūt jau laikas atskleisti, kad Mikašis visai nebuvo Mikašis, o Juozas Janevičius. Kai grįžo iš Amerikos netuščiomis, buvo nebepatogu vadinti Mikašio pravarde, tad pradėtas vadinti Janevičiumi.
Su Juozu Janevičiumi į Ameriką buvo iškeliavęs ir jo kaimynas bei draugas Mironas. Grįžo ir tas. Grįžo sveikas, nors dolerių gal ir mažiau už Janevičių parsivežė. Netrukus vedė Janevičiaus seserį ir savo ūkį perleido Janevičiui, o pats įsigijo ūkį Sipelių kaime. Taip iš Jonavos emigravo vienas jos kolonistų. Mironai Jonavoje išnyko. O Janevičius nepraleisdavo progos pasididžiuoti:
– Aš už kitus storesnis!
Toks pasididžiavimas buvo skirtas jonaviečiams. Mat jis valdė dvigubai daugiau žemės. Jei jau išėjo kalba apie desincininkus, tai šių laikų retas žmogus žino, kas jie tokie buvo. Net ir istorikai nežino. Yra tekę aiškinti. Tik vienas rašytojas Baltušis žinojo, savo raštuose vartojo šį žodį. Tai tie patys išvarytieji iš ūkių ar bežemiai, gavę po tris dešimtines.
Janevičius Amerikoje dirbo metalo fabrike. Kažkoks metalo gaminys užkrito Janevičiui ant kojos ir sužeidė kelio sąnarį. Buvo paguldytas į ligoninę. Ten bandė jam tą sąnarį su kažkokiu prietaisu lankstyti. Janevičius patyrė baisų skausmą, ėmė rėkti, protestuoti. Po to sąnarį paliko ramybėje ir jis liko nelankstus. Buvo nustatyta fabriko kaltė ir Janevičiui paskirta kompensacija. Jis galėjo pasirinkti arba pensiją iki gyvos galvos, arba vienkartinę stambesnę išmoką. Janevičius pasirinko vienkartinę išmoką. 1945-1950 m. Janevičius, jau būdamas senas, ateidavo į mūsų, Žagarių, sodybą. Dirbti jis jau nieko nebegalėjo, laiko turėjo į valias. Išsėdėdavo visą dieną pasakodamas savo gyvenimo istorijas. Tarp jų ir apie Ameriką. Aš pats jas girdėjau.
Parengė Aldona Minkevičienė
