Daugiausia pritraukiantis
Dainų šventė – unikalus Lietuvos kultūros reiškinys, kurį UNESCO prieš dvidešimt metų pripažino pasaulio žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo vertybe. Tai daugiausia dalyvių pritraukiantis šalies kultūrinis ir edukacinis renginys, kuriam ruošiamasi keletą metų. Lietuvos dainų švenčių istorija prasidėjo 1924 metais.
Lietuva tik po estų ir latvių
Dainų ir šokių šventės tradicijos ištakos siekia XIX a. vidurį. Pirmoji surengta 1843 metų birželio 25 dieną Šveicarijoje, Ciuriche. Tai buvo Vakarų Europoje pirmasis renginys, davęs pradžią masiškam mėgėjų chorų, muzikinių kolektyvų pasirodymui. 1845 metais tokia šventė surengta Vokietijoje, Viurcburge. Pati didžiausia pasaulyje Dainų šventė įvyko 1928 metais Austrijoje. Ji surengta Franco Šuberto 100-ųjų mirties metinių proga – į Vieną suvažiavo 200 tūkst. vokiečių chorų dainininkų iš viso pasaulio. Baltijos šalyse dainų švenčių tradiciją pradėjo Estija (1869 m., Tartu), Latvija (1873 m., Ryga) ir tik po kelių dešimtmečių – Lietuva (1924 m., Kaunas).
Lietuviškų dainų švenčių pradžių pradžia – Mažojoje Lietuvoje, kur Rambyno kalnas tapo masinio dainavimo ir žmonių susibūrimo vieta. 1895 metais vasario 17 dieną pirmą kartą Rambyne dainavo lietuviškas choras. Tais pačiais metais įsteigta Tilžės lietuvių giedotojų draugija, kuriai vadovavo Vydūnas. Draugija Tilžėje, Klaipėdoje, Gumbinėje, Verdainėje, Rusnėje, Ragainėje, Juodkrantėje, Smalininkuose rengė vaidinimus, koncertus, vakarus.
Pirmoji Lietuvos dainų šventė surengta Kaune 1924-aisiais, rugpjūčio 23 ir 25 dienomis. Ji vyko Petro Vileišio aikštėje per Žemės ūkio ir pramonės parodą. Pirmojoje šventėje dalyvavo 3000 dainininkų, 50 tūkst. žiūrovų. Į Dainų šventę, kuri tuomet ir buvo tik dainų, važiavo metus jai rengęsi Rokiškio, Pandėlio, Kamajų, Juodupės, Onuškio ir Duokiškio chorai. Eisenoje Kaune rokiškėnai žygiavo jos priekyje.
Nebūtų pirkę, jei nebūtų, kas groja
Mūsų kraštas jau turėjo chorinio dainavimo tradicijas. Rokiškį valdžiusių grafų dėka mūsų krašte formavosi chorinė kultūra, išlaikiusi tradicijas iki šių dienų.
Istorikai pastebi, kad Rokiškio krašte dirbo ar mokėsi daug talentingų muzikų, turėjusių įtakos chorinės muzikos vystymuisi. Rokiškio ankstyvoji chorinė kultūra neatsiejama nuo senosios Rokiškio muzikos mokyklos. Rokiškio dvare išsaugotuose dokumentuose pateikiamos žinios, kad į inventoriaus knygą įtraukti mokytojo Antano Kulikovskio žinion perimti muzikos instrumentai – valtorna, klarnetas, fleita, violončelė, būgnai, varpeliai ir kt., o 1875-aisiais jau parašyta ir kas jais groja. Žinovų versija tokia, kad brangių instrumentų Rokiškio grafai nebūtų pirkę, jeigu nebūtų, kas jais groja. Rokiškio krašto muziejuje išlikusi 1876 metų gegužės 12 dienos mokytojo J. Krupskio sutartis su dvaro administracija dėl muzikos mokymo Rokiškio bažnyčioje. Ten parašyta, jog mokyti privaloma kiekvieną dieną po dešimt valandų, prisitaikant prie mokiniams patogaus laiko. Jie taip pat buvo egzaminuojami, tam kuo rimčiausiai rengiamasi. Pagal minėtą sutartį 24 mokiniai buvo lavinami muzikinio rašto bei praktinių pratybų. Vienerių metų choro repertuarą sudarė 28 kūriniai. Tarp jų mišios, polonezai, mazurkos, maršai. Rokiškio bažnyčios choras iškilmingų švenčių metu giedodavo drauge su Obelių choru, kuriam vadovavo vargonininkas Vaclovas Jagminas.
Grafai darė įtaką
Pagal žinias iš dokumentų, Rokiškio bažnyčios choro lygis iš pradžių netenkino grafo Aleksandro Pšezdzieckio. Jis norėjo, kad atsirastų vyrų choras. Aplinkybės tam klostėsi palankios.
Rokiškio muzikiniam gyvenimui tuomet daug reiškė žinia, jog 1877 metais čia bus giedama Strazdelio giesmė „Pulkim ant kelių“ lietuviškai. Šis faktas įėjo į istoriją kaip išskirtinis. O jau 1883 metais Rokiškio grafienė pasirūpino pakviesti į Rokiškį Prahos konservatoriją baigusį čeką Rudolfą Lymaną. Taip atsirado grafiškoji muzikos mokykla, o ten buvo mokoma instrumentinės ir chorinės muzikos. Šiandien Rudolfo Lymano vardas Rokiškyje išsaugotas – juo pavadinta muzikos mokykla, jo garbei kasmet vyksta vargonų muzikos festivalis. Tuo pačiu rokiškėnai, kurių susirenka pilna Šv. Mato bažnyčia, nepaleidžia dešimtmečius kurtų muzikinių tradicijų, jas puoselėja ir vertina, perduoda jaunimui.
Daugiau „Gimtajame…“
