Tuo dar kartą įsitikino Salų dvaro teatro aktoriai, dalyvaudami jau XXXIII klojimo teatrų festivalyje, kuris tradiciškai vyko etnografinės sodybos klojime ir kieme. Šventė tokia įprasta, jog dauguma dalyvių čia toli gražu ne pirmą kartą, o susitikę vis dalinasi įspūdžiais iš ankstesnių švenčių. Tarp XXXIII dalyvių buvo vienas kitas, prisimenantis pirmąjį festivalį, kurio žiūrovai stebino iš Lietuvos atvažiavusius teatrus sukraudami ant pievelės atlygį artistams – kas dešros rinkę, kas sūrį, kas lašinių bryzelį, o kas ir šio to stipresnio.
Labiau Lietuvos, o ne Lenkijos
Punsko teatro grįžimas į Lietuvos teatrų šeimą prasidėjo 1988 metais, kai jų klojimo teatras buvo pakviestas į Agluonėnuose (Šilutės r.) vykusią pirmąją Klojimo teatrų krivūlę. Tuomet jie buvo didžiulė atrakcija, pavyzdys, koks mėgėjų teatras Lietuvoje buvo prieš kokį pusšimtį metų: sufleris kartais girdėjosi geriau negu aktoriai, daug daiktų, neskubrus tempas, bet kartu begalinis nuoširdumas ir visiškai autentiška dzūkų tarmė. Iš tos tarmės visus lietuviškojo šiaurės rytų Lenkijos pakraščio vaidintojus ir dabar lengvai atpažinsi, o visa kita seniai kaip geriausiuose Lietuvos mėgėjų teatruose. Todėl punskiečiai labiau Lietuvos, o ne Lenkijos teatras. Ne tik todėl, kad kalba lietuviškai. Jie dalyvauja visose Lietuvos teatrų šventėse, konkursuose, režisierių pasitarimuose, jie vieninteliai iš užsienio lietuvių teatrų dalyvauja Dainų šventės Teatro dienos renginiuose. Visa tai ir Punsko klojimo teatro režisierės Jolantos Malinauskaitės-Vektorienės nuopelnas. Žinoma, ne tik jos, bet ir buvusių kartų bei dabartinių scenos entuziastų, bet Jolantos nuveiktus darbus tiesiog sunku suskaičiuoti. Ji ne tik teatro režisierė, bet ir pirmininkauja Lenkijos lietuvių bendruomenei, vadovauja Suvalkų lietuvių vaikų darželiui bei pagrindinei mokyklai, yra Seinų apskrities tarybos pirmininko pavaduotoja. Ir tai dar ne viskas. Ji Suvalkų lietuvių teatro „Sūduva“ ir vaikų teatro „Sūduviukai“ režisierė, iki šio pavasario vadovavo Punsko vaikų teatrui „Kregždutė“ bei jaunių teatrui „Kregždė“, kurių vairą dabar jau perėmė jos išugdyta „kregždutė“ Monika Valinčiūtė.
Nenurimsta
Teatro tradicijos šiame lietuviškame Lenkijos pakraštyje iš tiesų gilios. Ir šiemetiniame Punsko klojimo teatrų festivalyje dalyvavo ne tik Jolantos vadovaujami teatrai, bet ir Punsko III amžiaus universiteto teatras „Bobutės“, vadovaujamas Rūtos Burdinaitės, Seinų mėgėjų teatras „Kultuvė“, kuris nenurimo ir netekęs į pensiją išėjusios režisierės Genutės Pakutkienės, pasikvietė režisuoti patyrusį mėgėjų teatro aktorių iš Lazdijų Eugenijų Kaminską. Pastarasis jau dvejus metus darbuojasi su seiniškiais ir sakosi nė nenumanęs, kad režisieriaus darbas toks sunkus bei sudėtingas.
Intensyvus teatro gyvenimas
Kai festivalis jau trisdešimt trečias, ar verta išradinėti dviratį ir verstis per galvą galvojant ką nors naujo? Dauguma dalyvių ir žiūrovų čia jau ne pirmą kartą, tad puikiai žino šios šventės tradicijas. Visi renkasi prie Punsko lietuvių kultūros centro ir eisena su vėliavomis, muzika traukia per miestelį link skanseno, kur dvi dienas vyksta spektakliai, bendraujama, juokiamasi ir verkiama – vyksta intensyvus teatro gyvenimas.
Šiemet kartu su jau minėtais Lenkijos lietuvių teatrais šventėje dalyvavo Telšių Žemaitės teatras, Matuizų mėgėjų teatras „Giraitė“, Jurbarko K. Glinskio teatras, Kupiškio KC Unės Babickaitės teatras, Stakliškių KLC mėgėjų teatras ir rokiškėnai iš Salų dvaro teatro. Pirmosios festivalio dienos vakare dar buvo suvaidinta ir Dainų šventei rengta V. Mykolaičio-Putino „Valdovo“ ištrauka, kurioje vaidino rokiškėnai, kupiškėnai, skapiškėnai, punskiečiai ir Suvalkų teatro aktoriai.
Daugiau „Gimtajame…“
