Kelios istorijos ne tik apie šunis, bet ir apie žmones

Voltonas ir Violėta

Voltonas – grynaveislis šiurkščiaplaukis foksterjeras su kilmės dokumentais, parsivežtas iš veislyno „Baltoji iltis“ Kaune. Jo tėvas – Lietuvos čempionas, apdovanotas daugybe įvairių šunų parodų prizų. Rugsėjį šuneliui sukaks metai. Voltonas, kaip ir visi terjerai, labai aktyvus, todėl noriai laksto ir nešioja kamuoliuką, bendrauja ir žaidžia su kitais šunimis, reikalauja nemažai žmonių dėmesio. Šeimininkai sako, jog, kaip ir kiekvienam veisliniam šuniui, Voltonui reikia daug rūpesčio: reikia jį ne tik pavedžioti ir pažaidinti papildomai namie, bet ir reguliariai maudyti, valyti dantų akmenis, nupešti (foksterjerai ne kerpami, o pešami). Bet viską atperka gyvenimo džiaugsmas, kuriuo Voltonas noriai dalijasi su aplinkiniais. Su tokiu šunimi neaptingsi ir nepanuobodžiausi, sako šeimininkė.

Marsas ir Renata

Sakoma, jog nereikėtų žmonėms dovanoti šunų. Marso istorija paneigia tai. Prieš porą metų padovanotas Renatai, šis mišrūnas šunelis suteikė jai nemaža džiaugsmo. Labai žaismingas Marsas – puikus pasivaikščiojimų palydovas, klusniai tipenantis šalia ir nesiveržiantis nuo pavadėlio. Renata sako, kad Marsas, nors ir turi karingą vardą, labai ramus ir neįnoringas, bet labai mėgsta žaisti. Matosi, jog šeimininkė netingi su juo užsiimti – šuo nedidelis, bet atrodo sportiškas ir raumeningas, nepanašus į tuos, kurie gulinėja ant sofutės priešais televizorių.

Lara ir Danutė

Lara visą savo beveik 10 metų gyvenimą gyvena kaime, aptvare. Bet ir išleista iš aptvaro pasibėgioti niekad neperžengs kiemo ribų. Na, nebent karštą vasaros dieną nubėgs iki upės nusimaudyti – vandenį ji labai mėgsta. Nors ir didelė, Lara labai draugiška ir meili: glaustosi apie kojas, laižo rankas, prašosi glostoma. O pernai vasarą Laros aptvare paslaptingu būdu iš betoninio pagrindo išaugo pomidorų kelmas. Šunelė jį globojo ir puoselėjo, neleido išrauti, paskui gulėjo jo šešėlyje. Tiksliau, pasidėdavo jame galvą, nes pomidoro šešėlis jai, tokiai didelei, kiek per mažas. Gal kas nors pasakys, kad sunku jai gyventi lauke, bet pradėjęs su Lara bendrauti gauni tiek meilės ir gyvenimo džiaugsmo, kad kartais gali net ir per daug pasirodyti. O be to, per didžiuosius šalčius kailiniuotoji kieminukė įleidžiama į namą.

Balu ir Rita

Balu gyvena Utenoje. Tiksliau, Utenos gyvūnų prieglaudoje. Bet į ją prieš pusantrų metų pateko iš Laibgalių. Rita pasakoja, jog 2023 m. vasario mėnesį jai, besirūpinančiai beglobiais gyvūnais, paskambino žmonės iš Laibgalių, kad po kaimą bėgioja šuo. Įsivaizduokit, baltas šuo žiemą ant apsnigto kelio – jo vos nesuvažinėjo. Žmonės, kurie rado Balu, priglaudė jį, kol gyvūnų globotojai ieškojo šeimininkų, bet šie neatsirado. Matyt, kas nors nusprendė pagyvenusiu šunimi atsikratyti. Pas laikinuosius globėjus šuo buvo 2 savaites. Šuo gražus, protingas, labai gražiai eina šalia, kai išvedi pasivaikščiot. Neatradus šeimininkų, šuo buvo išvežtas į Utenos gyvūnų prieglaudą (Rokiškio nelaimėlius priglaudžia Utena). Prieglaudoje jam davė Balu vardą. Rita ir Gintas reguliariai lanko Balu. Kai važiuoja į Uteną, veža daug skanių lauktuvių ir minkštų žaislų, nes jis juos labai mėgsta. Jie labai myli Balu, bet gyvena 1 kambario bute, tad neturi galimybės jo priglausti.

Fintas ir Eligijus

Jis į mano namus atkeliavo prieš keturis mėnesius iš tos pačios Utenos gyvūnų prieglaudos, kur buvo vadinamas Flintu. Iki tol augo kaime už tvarto, pririštas prie būdos. Iš tos pačios kaimo sodybos paimti keli šunys, laikyti ne tik nežmoniškomis, bet net nešuniškomis sąlygomis. Nepaisant to, Fintas išsaugojo begalinį pasitikėjimą žmonėmis. Dabar po truputį šunelis mokosi komandų, pašauktas jau ateina, bet iki šiol nelabai supranta, kam reikalingi žaislai. Mokomės abu. Jis tvarkos ir klusnumo, aš – pasitikėjimo.