Yra laikas mėtyti akmenis, ir juos vėl surinkti
Ir šiemet šeštadienį prieš kunigo ir rašytojo gimtadienį palei 120 liepaičių alėją, pasodintą prieš 35 metus link Malaišių kaimo, rikiavosi ilgutėlė automobilių virtinė. Nežinodamas nustebtum, ko tokia gausybė žmonių čia suvažiavo. Jau seniai nebėra gimtosios rašytojo sodybos – jos vietoje dailia žema tvorele aptvertas žemės gabalėlis, kuriame keli suoliukai ir ant postamento pastatytas skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas Vaižganto biustas.
Gretimame kieme, kur visada vyksta Vaižgantinės, Juodžiaus kelmu vadinamas akmuo, prie kurio mėgo ilsėtis namo grįžęs rašytojas, visas pulkas tautodailininkų išdrožtų medžio skulptūrų Vaižganto kūrybos motyvais ir nemažas būrys žmonių, susirinkusių paminėti šio iškilaus žmogaus.
Pats Vaižgantas, prisimindamas savo gimtąją sodybą,, skundėsi, kad brolis Jonas, pardavęs sodybą dar 1910 metais, „pralaimėjo tėviškę iki paskutinio kiemo akmenėlio“, tad šiemet kiekvienas, atvykęs į Vaižgantines, gavo į delną po akmenėlį, surinktą Malaišių laukuose. Kaip sako Šventasis Raštas, „yra laikas mėtyti akmenis, ir juos vėl surinkti“.
Neprarasti savigarbos, savasties ir esybės
Viešintų parapijos klebonas Ričardas Banys, kuris ir pats yra literatas, kalbėdamas apie Vaižganto aktualumą ir šiuolaikiškumą, pabrėžė jo kvietimą neprarasti savigarbos, savasties ir esybės. Rado jis ir Vaižganto citatą apie politikus, save statančius aukščiau Nepriklausomybės ir Lietuvos, tinkančią ir šių dienų politikams, ir įvairiems kandidatams. Vienas iš Vaižgantinių iniciatorių technikos mokslų daktaras docentas Gvidas Kazlauskas pažymėjo kalbos švarumo ir gražumo būtinybę.
Premijos ir giedra
Vaižgantinių akcentas – kasmetinės Vaižganto premijos įteikimas. Premija įteikta jau 23 kartą. Šiemet prie premijos steigėjų Rašytojų ir Žurnalistų sąjungų prisijungė ir Anykščių savivaldybė, tad premijos suma gerokai išaugo ir ją teikė abiejų sąjungų pirmininkai bei Anykščių meras Kęstutis Tubis.
Šiemet premija įteikta Lietuvių literatūros tautosakos instituto vyresniajai mokslo darbuotojai, Vytauto Didžiojo universiteto docentei Gitanai Vanagaitei už Juozo Tumo-Vaižganto asmenybės ir kūrybos tyrinėjimus monografijoje „Vaižganto asmuo ir kūryba“, kartu apmąstant ir šių dienų Lietuvos kultūrą, vertybių sistemą, raidos perspektyvas.
Premijos laureatė padėkos kalboje pažymėjo, jog Vaižgantas, šių dienų žodžiais sakant, buvo sėkmės žmogus, nors buvo ne tiek herojiškas, kiek žmogus su nuolatine pastanga duoti kitiems. Net ir „Dėdžių ir dėdienių“ Mykoliuką, turint galvoje šią autoriaus pastangą, pasak G. Vanagaitės, galima perskaityti kitaip – ne kaip išoriškai pasyvų, o kaip kupiną dvasinio aktyvumo ir pilnatvės, susijusių su atsisakymo jėga.
Be didžiosios Vaižganto premijos jau eilę metų teikiama mažoji, įsteigta Svėdasų seniūno ir skiriama žmogui, daug nusipelniusiam Svėdasams. Šiemet ši premija įteikta verslininkui, daugelio kultūrinių ir istorinių sumanymų iniciatoriui Petrui Baronui.
Šventės metu koncertavo Leliūnų dainininkai ir muzikantai, Anykščių kultūros centro tradicinių kanklių ansamblis „Laumakė“ (vadovė Asta Motuzienė).
Kažkuris iš Vaižgantinių organizatorių prisiminė, jog per visas šventes Malaišiuose būna giedra ir niekad nelyja. Giedra, regis, būna ir Vaižgantinių dalyvių širdyse.
