Džiugina ir bendruomenių iniciatyva rengti tokius pėsčiųjų žygius, į kuriuos įsitraukia ne tik tų bendruomenių nariai, o kartais ir ne tik mūsų rajono ėjimo bei vaikščiojimo entuziastai. Pažįstu ne vieną iš tų, kurie bent kas antrą savaitgalį suranda po visą Lietuvą organizuojamus žygius, nuvyksta, nueina 10, 20 ar ir visus 50 kilometrų, pabūna gamtoje, susipažįsta su tos vietovės kultūros objektais ir laimingi, pailsėję ir pasportavę grįžta namo pasikrovę baterijas naujai darbo savaitei. Jei pridėsime dar ir tuos, kurie tokiuose kolektyviniuose žygiuose nedalyvauja, o patys susiranda įvairius gamtos takus bei maršrutus individualiai ir patys sau vieni ar su šeima pasivaikšto, gausime ir visai gražų pulką žmonių, keliaujančių po Lietuvą.
Vienam iš tokių pėsčiųjų žygių, skirtam Knygnešio dienai, kuri minima per Knygnešių tėvu vadinamo Jurgio Bielinio gimtadienį, kovo 16-ąją, pakvietė Panemunėlio UDC Kamajų skyrius ir žygio vedlė Kamajų Antano Strazdo gimnazijos bibliotekininkė Jolanta Lašienė.
Žygio kalba – kamajiškių tarmė
Diena išaušo vėsoka, bet saulėta, tad ryte prie Antano Strazdo paminklo Kamajų aikštėje susirinko per 40 nusiteikusių įveikti pažadėtus 16 kilometrų. Žygio vedlė Jolanta sakė, jog susidomėjusiųjų buvo netgi daugiau, bet susirinko tie, kas tikrai pasiryžo skirti šią dieną aktyviam poilsiui. Ir jie buvo ne tik iš Kamajų, bet ir iš Panemunėlio, Rokiškio, Laibgalių, net Vilniaus. Bendru sutarimu nutariama, jog oficiali žygio kalba bus kamajiškių tarmė, vedlė trumpai pristatė numatytą maršrutą, žygeivius pasveikino Kamajų Respublikos prezidentas Vytautas Vilys, palinkėjęs gero kelio ir dalį maršruto ėjęs kartu, sustojama bendrai nuotraukai, ir žygeivių kolona iš visai jaunų gimnazistų ir gerokai vyresnių suaugusiųjų, su šiaurietiškojo vaikščiojimo lazdomis ir be jų, pajuda. Trumpam stabtelima čia pat aikštėje prie miestelio 450 metų jubiliejui skirto medinio stogastulpio, vėliau prie Kamajų Respublikos įkūrėjo Juozo Smalsčio-Smolskio (1881–1919) gimtojo namo. J. Smalstys buvo knygnešys, rašytojas, dramaturgas, teatro veikėjas, tad Knygnešio diena susijusi ir su jo nepailstama veikla.
Apie ežerą ir už jo plytinčią pelkę
Paliekame Kamajus ir Salų keliu traukiame tolyn. Virš galvos praskrenda keli klykaujančių žąsų trikampiai, virš laukų čirena vieversiai – gyvenimas gamtoje jau virte verda. Rytinis šaltukas dar neleidžia nusimesti viršutinių drabužių, bet atsilapoti striukes jau norisi ne vienam.
Iki pirmo ilgesnio sustojimo aikštelėje prie Petriošiškio ežero netoli. Čia išklausome vedlės Jolantos pasakojimo apie ežerą ir už jo plytinčią pelkę, sudarančius telmologinį draustinį. Užsukame į visai šalia esančias Žeimių kaimo kapinaites, kur palaidotas architektas Kazys Šešelgis (1919–1998). Vytautas Vilys trumpai apžvelgia jo gyvenimo kelią, uždegame ant kapo žvakutes, ir Kamajų Respublikos prezidentas atsisveikina, nes turi svarbių reikalų, o žygeiviai juda tolyn gražiu asfaltuotu Salų keliu. Vėl nelabai toli – iki Petriošiškio dvaro, kuris kadaise priklausė Tyzenhauzams, Pšezdzeckiams, vėliau garsiam tarpukario inžinieriui Aleksandrui Putrimui. Į dvarą užsukti galimybės nėra – dabar tai privati nuosavybė – todėl žygiuojame tolyn, kol nepriėję Greviškio kaimo sukame kairėn, į žvyrkelį, kuriuo žygiuosime link Krylių, kur numatytas sustojimas pietums.
Kolona pajunta laisvę ir ištįsta
Žvyrkelyje iki tol gana darni kolona pajunta laisvę ir ištįsta – dalis sparčiu žingsniu nuskuba į priekį, kiti atvirkščiai – kiek sulėtina tempą. Saulė galvas šildo taip, kad vienas kitas iš kuprinės jau traukia termosiuką su kava ar mineralinio vandens buteliukus. Vedlė Jolanta telefonu derina reikalus su pagalbininkėmis, kurios turi pasitikti žygeivius, lenkiančius numatytą grafiką bene 20 minučių, prie Krylių.
Garsūs vardai
Ir tikrai – ant Krylių ribos žygeivius sutiko Verksnionių bibliotekininkė Gražina Matukienė, kuri papasakojo apie architektės Elenos Nijolės Bučiūtės (1930-2010) gimtinę ir kūrybinę veiklą. Ši architektė suprojektavo ne tik dabartinį Nacionalinį operos ir baleto teatro pastatą, bet ir Rokiškio mikrorajoną, jos vardu pavadintas mikrorajono skveras palei Respublikos gatvę. Nuo Bučių sodybos kalnelio (pati sodyba neišlikusi) atsiveria nuostabus vaizdas į Dviragio ežerą. Čia pat Kryliuose, vos už 100 metrų, dar viena sodyba – dailininkės, restauratorės Elvyros Rugytės-Olubienės ir jos šeimos. Šioje sodyboje veikia šeimos muziejus, kuriame sukauptos ne tik asmeninės relikvijos, bet ir įvairūs buities, ūkio rakandai. Šeimininkų šaltuoju metų laiku sodyboje jau nebūna, tad apžiūrime tik dalį ekspozicijos.
O kieme iš mašinos jau termosus traukia Aukštakalnių moterys, vadovaujamos Sigitos Gasiūnienės-Bracienės. Tuose termosuose ne tik arbata, bet ir nepaprasto gardumo bei sotumo košė iš kruopų, daržovių ir mėsos. Tuoj pat prisimenu savo jaunystės žygeivių dainą: „Ir po velnių visi tegu eina (…), kurie nemėgsta košės su dūmais ir su uodais.“ Laimei, uodų dar nėra.
Planai, karas, muziejus ir Dviragis
Pailsinę kojas ir pasistiprinę traukiame tolyn. Dabar jau link Kamajų. Kelias, vėliau tiesiog lauko keliukai, vėl platesnis žvyruotas kelelis vingiuoja miškeliais, tarp laukų. Koks čia grožis turėtų būti vasarą.
Vieni žygiuoja tylėdami, kiti visą kelią šį bei tą aptarinėja. Vyresniųjų klasių gimnazistai dalinasi gyvenimo planais, kalba apie tarnybą savanorių pajėgose ir kariuomenėje, labai natūraliai aptaria karo tikimybę. Jolanta Lašienė nekamajiškiams vis pasakoja apie Kamajų istoriją. Dvi merginos iš Vilniaus labai įdėmiai klausosi, o išgirdę apie Antano Strazdo muziejų – susidomi. Jolanta čia pat susiskambina su muziejuje ekskursijas vedančia Jolanta Vygėliene, ar ši negalėtų keliautojų priimti. Per 15 minučių viskas sutvarkoma – muziejaus durys atsivers.
Dar vienas kitas posūkis – ir jau matosi Kamajai. Vieni iš karto suka namo, kiti link mokyklos, atvykėliai prie savo mašinų, Jolanta nulydi mergaites į muziejų. Nueita daugiau kaip 25 tūkstančiai žingsnių, beveik 19 kilometrų vietoj žadėtų 16. Bet jokio apmaudo, supratus, jog ir 25 kilometrai nebūtų baisu. O čia dar vedlė Jolanta jau žada kitą žygį – šįkart aplink Dviragio ežerą, maršruto ilgis panašus. Jei tik būsiu neužimtas tą savaitgalį, ko gero, eisiu.
