Taupyti laiką – daugiau muzikos
Rokiškio kultūros centro antro aukšto fojė baltavo nuometais ir marškiniais – be tautinių kostiumų dalyviai atrodė neįprastai. „Gastautietis“ Arūnas Augutis net klustelėjo šalia sėdėjusiai: „Ko civiliokė?“ Tad renginys virto ne tik koncertu, bet ir savotiška meditacija, klausantis kanklininko, folkloro ansamblio „Gastauta“ įkūrėjo Algirdo Svidinsko įrašų. Renginio organizatorė ir režisierė, Rokiškio kultūros centro folkloro ansamblio „Gastauta“ vadovė, paprašė susirinkusiųjų neploti – taupyti laiką kankliavimui ir dainoms. Vakaras buvo skirtas Kanklių metų atidarymui. Tiesa, kankliavimas, domėjimas šio instrumento istorija, kanklių gaminimas Rokiškyje toks gyvas, jog kanklių metai čia jau skaičiuojami dešimtmečiais ir dar tęsis, jei tiek daug kanklininkų rajonas skaičiuoja.
Įamžintos akimirkos
R. Lungienė, kaip visada, ramiai ir konkrečiai dėliojo eigą: „Reikia pernešti kėdes.“ „Kur fotografas Darius Baltakys?“ – rūpinosi ji. Stojosi ir iš savo vietų fotografavosi kolektyvai: Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos mokiniai ir jų vadovė Laima Bieliūnienė, Rokiškio Juozo Tūbelio progimnazijos 1–4 klasių kanklininkų būrelis ir vadovė Nijolė Jurevičiūtė, vaikų folkloro ansamblis „Ratuto“, folkloro ansamblis „Saulala“ ir pastarųjų dviejų kolektyvų vadovai Dalia ir Eugenijus Deksniai bei folkloro ansamblis „Gastauta“ ir jo vadovė N. Lungienė. Tikėtina, visiems atmintyje išliks baltuojantis vestibiulis.
Kankliavimas – daugiau negu istorija
Kankliavimas yra daugiau negu istorija: kanklių gamintojai, kanklių tipai, dainos, sutartinės ir net giesmės, pritariant kanklėmis, šokiai, grojant kanklių ansamblėliams, net ginčai, kokios kanklės yra tikrosios. Ant rankų laikydama istorines A. Svidinsko mažytes kankles, kuriomis jis grojo režisieriaus Jono Korenkos spektaklyje „Gulbės giesmė“, N. Lungienė kalbėjo apie jas kaip apie gyvas. Atrastos, neatpažintos; ieškota, klausinėta, spėliota… Ir kokia šiluma jos padvelkusios atpažinus, kad jas pagamino tuometinis gastautietis Eugenijus Deksnys, su kuriuo A. Svidinskas kartu pradėjo gaminti aukštaitiškas devynstyges kankles. Yra trys kanklių tipai – pagal instrumentų formą ir stygų skaičių: Šiaurės rytų aukštaičių, Šiaurės vakarų aukštaičių ir žemaičių bei Šiaurės vakarų žemaičių ir suvalkiečių. Rokiškiui, Kupiškiui, Biržams artimiausias pirmas tipas. Apie tai, apie seniausias penkiastyges kankles, senuosius Biržų kanklininkus Joną Plepą ir Petrą Lapienę ir pasakojo N. Lungienė, leidusi išgirsti, kaip skamba senosios kanklės.
Tarpukario kanklininkai
Apie tarpukario kanklininkus etninio vakaro metu pasakojo viešnia Loreta Liaugaudė, supažindinusi su nepriklausomos Lietuvos žymiaisiais kanklių meistrais Stasiu Rudžiu, Henriku Raštikiu, Juozu Lašu, gaminusiais suvalkietiško tipo kankles. Tuo laikotarpiu kanklės buvo ne tik muzikos instrumentas, bet ir svarbi tautinės tapatybės dalis, lydėjusi tiek šeimos šventes, tiek bendruomeninius susibūrimus. Meistrų darbai pasižymėjo kruopštumu ir savitu skambesiu, o kankliavimas buvo perduodamas kaip gyva tradicija. Apie savo ieškojimus, archyvinę medžiagą ir atrastus tarpukario muzikavimo liudijimus L. Liaugaudė ruošiasi išleisti knygą, kurioje bus plačiau atskleista ano laikmečio kanklių meistrystės ir muzikavimo istorija.
Gyvas vakaro skambesys
O pasakojimų intarpuose skambėjo kanklės, dainavo ansambliai. Vėl išgirsta A. Svidinsko daina „Oi seniai seniai“ – beje, jis bene pirmas sukūrė dainų kanklėms, – ansambliečių dainos įtraukė į jaukų vakaro verpetą. Niekada dar ir nebuvo tokio renginio, gausaus kanklininkais, kanklių muzika ir dainomis bei svarbia istorine pažintimi apie šį instrumentą. Renginys kaip tik toks, kuris neleidžia abejoti – Kanklių metai paskelbti prasmingai ir pagrįstai.
Rita BRIEDIENĖ
